Psichologinės ir socialinės priežastys
Nors Lietuvoje veikia išplėtota pagalbos sistema, skirta nuo nusikalstamų veikų nukentėjusiems asmenims, pagrindinės priežastys, kodėl žmonės delsia kreiptis pagalbos, pasak Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Kriminologijos katedros vedėjo dr. Algimanto Čepo, yra baimė ir gėda.
„Nukentėjusiems asmenims dažnai būdinga vidinė baimė žengti pirmą žingsnį. Patyręs nusikaltimą žmogus neretai būna emociškai pažeistas, o jo psichologinė būsena sutrikusi. Būtent tas pirmasis žingsnis kreiptis pagalbos yra pats sunkiausias. Jo nepalengvina ir tai, kad Lietuvoje vis dar gajūs aukos kaltinimo stereotipai.“.
Eurobarometro duomenys rodo, kad Lietuva yra tarp Europos Sąjungos valstybių, kur seksualinis smurtas vis dar gana dažnai yra pateisinamas. Labiausiai tai veikia moteris, kurios bijo patirti dar didesnę stigmatizaciją ir kaltinimus“, – sako A. Čepas.
Kitas svarbus veiksnys, stabdantis kreiptis pagalbos, – pasitikėjimo artimaisiais ir visuomene stoka.
„Nukentėjusysis, besikreipiantis į šeimos narius ar draugus, neretai susiduria su nepritarimu ar patarimais nieko nedaryti. Tačiau emocinė parama yra ypač svarbi. Žmogui būtinas palaikymas, o ne moralizavimas ar pasmerkimas. Kartais vien paprastas pasakymas „tu nesi kaltas dėl to, kas nutiko“ gali tapti lemiamu momentu, paskatinančiu kreiptis pagalbos“, – pabrėžia A. Čepas.
Anot jo, savotišką barjerą kreiptis pagalbos sukuria ir teisinės sistemos spragos. Nors ši sistema įpareigoja reaguoti į visus pranešimus apie nusikaltimus, praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai nusikaltimai nėra tinkamai fiksuojami. Duomenys rodo, kad iš 50–60 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje į oficialią statistiką (Nusikalstamų veikų žinybinį registrą) patenka tik apie 6–7 tūkst. atvejų.
„Tai parodo, kad iš 10-ies atvejų pradedama tik 1 byla. Policija atvyksta, tačiau neretai nukentėjusieji pasako, kad „gal čia nieko visgi nebuvo“, bijodami proceso ar galimų pasekmių. Dažnai teisėsauga taip pat nelinkusi pradėti ikiteisminio tyrimo, jeigu nėra akivaizdžių fizinių sužalojimų. Ekonominio smurto ar psichologinės prievartos atvejais situacija dar sudėtingesnė, nes tokie nusikaltimai sunkiau įrodomi“, – teigia pašnekovas.
Informacijos apie pagalbą nežinojimas ir pasitikėjimo stoka
Nepaisant egzistuojančių specializuotų pagalbos centrų ir pagalbos tarnybų, daugelis nukentėjusiųjų, A. Čepo teigimu, apie juos tiesiog nežino arba nesupranta, kaip šios tarnybos gali padėti.
„Pagalbos tarnybos, kuriose išties dirba empatiški ir geri žmonės, užtikrina konfidencialumą, psichologinę, teisinę pagalbą, suteikia praktinius patarimus, kaip apsisaugoti nuo tolesnio nusikaltėlio poveikio. Vis dėlto nukentėjusieji dažnai nežino apie šias galimybes arba mano, kad tokios pagalbos konkrečiai jų atveju nėra teikiamos“, – sako kriminologas.
Nors pagalbos tarnybos dirba profesionaliai ir nuosekliai, pasitikėjimas sistema, anot A. Čepo, visuomenėje vis dar ribotas. Kriminologo nuomone, pagalbos tarnybos, specializuoti centrai ir teisėsaugos institucijos vis labiau suvokia būtinybę reaguoti jautriai ir profesionaliai, tačiau tobulėti dar yra kur.
„Sistema veikia ir joje yra daug žmonių, norinčių padėti. Nors dar yra iššūkių, geresnis žinomumas apie pagalbą ir didesnis visuomenės sąmoningumas gali padėti nukentėjusiesiems pasiryžti kreiptis.
Tam būtina plėsti švietimą apie pagalbos galimybes, mažinti visuomenėje įsigalėjusius stereotipus ir skatinti empatiją bei supratimą, kad nukentėjusieji nėra kalti dėl patirto smurto ar nusikaltimo. Tik taip galima laužyti stereotipus ir sukurti aplinką, kurioje kreiptis pagalbos yra drąsiau, saugiau ir paprasčiau“, – teigia A. Čepas.
Nukentėjusių teisės ir pagalbos rūšys
Kaip pasakoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Tikslinės pagalbos grupės patarėja Daiva Junevičienė, Lietuvoje veikianti pagalbos sistema nuo nusikalstamų veikų nukentėjusiems asmenims yra svarbus socialinės apsaugos elementas, kuris užtikrina, kad kiekvienas nukentėjęs asmuo gautų nemokamą, kokybišką ir konfidencialią pagalbą.
„Nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų veikų teisės Lietuvoje yra grindžiamos pagarba žmogaus orumui, lygybės principu ir siekiu užtikrinti, kad kiekvienas žmogus gautų reikiamą pagalbą bei apsaugą. Nukentėjusieji turi teisę ne tik gauti nemokamą ir konfidencialią pagalbą, bet ir būti informuoti apie savo galimybes, procesus bei turėti saugias sąlygas dalyvauti teisiniuose procesuose“, – aiškina SADM atstovė.
Pasak jos, svarbu pabrėžti, kad pagalba nukentėjusiems yra orientuota į jų individualius poreikius, todėl ji gali apimti tiek psichologinę, tiek teisinę, tiek ir socialinę paramą, taip pat tarpininkavimą su kitomis įstaigomis.
Nukentėję asmenys taip pat turi teisę į valstybės institucijų apsaugą ir paramą, jei kyla grėsmė jų saugumui, o esant poreikiui, gali būti organizuojamos specialios priemonės, tokios kaip laikinas apgyvendinimas ar apsaugos orderių taikymas.
D. Junevičienės teigimu, svarbiausia, kad nukentėjęs žmogus nebūtų paliktas vienas su savo problema – valstybėje sukurta sistema ,pasiruošusi užtikrinti visapusišką pagalbą nuo pirmojo kreipimosi iki galutinio situacijos sprendimo.
„Nukentėjusiųjų teisės ir jų užtikrinimas garantuoja, kad kiekvienas žmogus, patyręs žalą, turėtų galimybę ne tik atsigauti, bet ir jaustis saugiai bei palaikomai. Šios teisės sudaro pamatus efektyviai pagalbos sistemai, kuri siekia ne tik suteikti paramą, bet ir sugrąžinti žmogaus pasitikėjimą tiek savimi, tiek aplinka“, – pabrėžia SADM atstovė.
Pagalba – kur kreiptis?
Nepriklausomai nuo nusikalstamos veikos pobūdžio, nukentėjusieji gali kreiptis į s pagalbos tarnybas, kurių sąrašą ir kitą naudingą informaciją galima rasti čia.
Informacija apie kitą įvairių rūšių pagalbą, organizacijas bei jų kontaktus yra pasiekiama ir svetainėje pagalbasau.lt
Prireikus, visada galima skambinti Bendruoju pagalbos telefonu 112, kuris suteiks pirmąją pagalbą ir nukreips į reikiamas tarnybas.
„Asmuo, nukentėjęs nuo nusikalstamos veikos, pirmiausia gali kreiptis į pirmojo kontakto institucijas, kurios suteikia pradinę informaciją apie nukentėjusio žmogaus teises ir pagalbos galimybes bei į pagalbos tarnybas, kurios organizuoja reikalingą pagalbą“, – aiškina D. Junevičienė.
SADM duomenimis, 2024 m. pirmąjį pusmetį pagalbos tarnybose buvo užregistruoti 1 354 nuo nusikalstamų veikų nukentėję asmenys, iš kurių 1 329 sutiko ir gavo reikalingą pagalbą.
„Pagalbos sulaukė 851 moteris, 446 vyrai ir 32 vaikai. Iš jų 75 asmenys buvo žmonės su negalia, o 265 norėjo likti anonimiški. Iš viso suteiktos 8 078 įvairios rūšies paslaugos – vidutiniškai 6 paslaugos vienam nukentėjusiajam. Dažniausiai nukentėjusieji kreipiasi dėl vagysčių ir sukčiavimo, seksualinio pobūdžio nusikaltimų, grasinimų ir persekiojimo“, – statistika dalinasi SADM Tikslinės pagalbos grupės patarėja D. Junevičienė.
D. Junevičienės teigimu, būtina akcentuoti ir tai, kad pagalbos tarnybų paslaugos yra nemokamos ir teikiamos griežtai laikantis konfidencialumo principų – asmenų duomenys nėra viešinami, o nukentėjusiojo tapatybė ir jo situacija aptariama tik tiek, kiek būtina pagalbai suteikti.
Akredituotos pagalbos tarnybos ne tik suteikia efektyvią ir kokybišką paramą nukentėjusiems, bet ir mažina ilgalaikius socialinius padarinius. Tai prisideda prie nukentėjusio žmogaus gerovės atkūrimo, psichologinės sveikatos gerinimo ir saugumo užtikrinimo.
