Pirmojo kontakto institucija – kas tai?
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Tikslinės pagalbos grupės patarėja Agnė Petraitienė teigia, kad pirmojo kontakto instituciją galima apibrėžti kaip tą vietą, į kurią žmogus, susidūręs su nusikalstama veika, kreipiasi pirmiausia, ieškodamas informacijos ar pagalbos.
„Vadovaujantis 2021 m. įsigaliojusiu Pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims įstatymu, pirmojo kontakto institucijos tampa svarbiu teisinės ir socialinės sistemos įrankiu, užtikrinančiu greitą ir efektyvią pagalbą. Tokios institucijos arba organizacijos dažnai veikia kaip pagrindinis kontaktinis punktas, suteikiantis pirminę informaciją ir nukreipiantis pagalbos“, – aiškina A. Petraitienė.
Pirmojo kontakto institucijos veikia skirtingose srityse: teisėsaugoje, sveikatos priežiūroje, socialinėje paslaugų sferoje, teisėje ir viešajame sektoriuje. Detaliau žvelgiant, pirmojo kontakto institucijos apima bendrąjį pagalbos centrą (112), prokuratūrą, ligonines, savivaldybes, socialinių paslaugų centrus, švietimo įstaigas, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą bei, žinoma, policiją.
Būtent pastaroji yra ta pirmojo kontakto institucija, į kurią Lietuvos gyventojai kreipiasi dažniausiai.
„Policijos komisariatai ne tik priima pranešimus apie nusikaltimus, bet ir, esant žmogaus poreikiui ir sutikimui, perduoda nukentėjusiųjų duomenis pagalbos tarnyboms. Pavyzdžiui, per minėtą laikotarpį jie perdavė informaciją apie 95 nukentėjusiuosius, gavę jų sutikimą.
Kitos populiarios institucijos yra sveikatos priežiūros įstaigos, tokios kaip ligoninės, poliklinikos ar psichikos sveikatos centrai. Žmonės į jas kreipiasi ne tik dėl fizinių sužeidimų, bet ir prireikus psichologinės pagalbos. Taip pat dažnai kreipiamasi į savivaldybių socialinių paslaugų centrus, kurie padeda organizuoti socialinę paramą“, – pasakoja SADM atstovė.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba taip pat dažnai tampa pirmuoju kontaktu, kai pranešama apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Švietimo įstaigos, nors ir mažiau populiarios kaip pirmojo kontakto vietos, taip pat gali prisidėti, identifikuodamos problemas, susijusias su mokiniais.
Pirmojo kontakto institucijų funkcijos
A. Petraitienės teigimu, be tiesioginių savo funkcijų, pirmojo kontakto institucijos turi ir aiškiai apibrėžtas pareigas, susijusias su pagalba nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems žmonėms.
„Tokios institucijos privalo suteikti informaciją apie procedūras, susijusias su skundo, pareiškimo ar pranešimo dėl nusikalstamos veikos pateikimu, galimą tolimesnę pagalbą, pateikti pagalbos tarnybų, teikiančių akredituotą pagalbą, kontaktinius duomenis. Taip pat svarbu, kad būtų suteikta galimybė gauti vertimo paslaugas, jei nukentėjęs asmuo kalba kita kalba. Jei nukentėjęs yra vaikas, institucijos privalo informuoti vaiko tėvus ar globėjus apie jų teises ir pasirūpinti, kad vaiko duomenys būtų perduoti kompetentingoms tarnyboms“, – aiškina pašnekovė.
Pirmojo kontakto institucijų veikla, kaip aiškina SAMD atstovė, yra neatsiejama nuo bendradarbiavimo su pagalbos tarnybomis, nes tik taip galima užtikrinti, kad žmogui bus suteikta visapusiška pagalba.
„Pagalbos tarnyba, gavusi duomenis iš pirmojo kontakto institucijos ar paties asmens, organizuoja ir teikia pagalbą pagal individualius poreikius: informuoja apie teises ir jas užtikrinančias institucijas, teikia emocinę ir psichologinę pagalbą, prireikus organizuoja laikiną apgyvendinimą ar nukreipia į socialinių ir sveikatos paslaugų įstaigas“, – aiškina pašnekovė.
Pasak jos, pirmojo kontakto sistema yra itin svarbi, nes užtikrina, kad nukentėjęs žmogus iš karto gautų visą reikalingą informaciją apie savo teises ir galimybes.
„Tai apima ne tik teisinę, bet ir emocinę bei psichologinę pagalbą. Ši sistema yra ne tik naudinga, bet ir būtina, nes ji leidžia nukentėjusiam žmogui greičiau atsigauti po patirto sukrėtimo. Todėl Lietuvoje stengiamasi tobulinti šią sistemą, kad kiekvienas nukentėjusysis jaustųsi išgirstas ir juo būtų tinkamai pasirūpinta“, – sako A. Petraitienė.
Pirmasis kontaktas – pasitikėjimo pagrindas
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Edita Ignatavičiūtė pasakoja, kad neretai į pirmojo kontakto institucijas kreipiasi emociškai sužeisti žmonės, todėl pirmasis kontaktas su nukentėjusiuoju yra pats svarbiausias.
„Žmogus visada jaučia, kaip su juo elgiamasi, todėl labai svarbu parodyti, kad institucijos nori padėti ir yra pasirengusios ginti žmogaus teises. Pasitikėjimo užmezgimas yra pirmas žingsnis, po kurio žmogus gali priimti pagalbą ir imtis spręsti savo problemas. Todėl empatija ir aiški pagalbos struktūra pirmojo kontakto metu yra itin svarbi“, – sako E. Ignatavičiūtė.
Pasak jos, pirmojo kontakto metu pagrindinis tikslas yra užtikrinti, kad žmogus neliktų vienas su savo problema.
„Daugybė žmonių, nukentėjusių nuo nusikaltimų ir patekusių į sudėtingas situacijas, nežino, kur kreiptis ar bijo biurokratinio proceso. Tačiau tai nėra sudėtingas procesas. Viskas priklauso nuo individualių poreikių – ko reikia žmogui, kaip reikia ir kada reikia. Labai svarbu, kad žmonės tai suprastų. Pavyzdžiui, mes visada kreipiamės į nevyriausybines organizacijas, nes svarbiausia yra patenkinti bazinius nukentėjusiojo poreikius – pasirūpinti maitinimu, apgyvendinimu ir pan. Tai pirminis etapas, kol vyksta tyrimas“, – aiškina pašnekovė.
Tačiau, anot prokurorės, dažnai pagalba apima ne tik fizinius poreikius, bet ir emocinį palaikymą, kai žmogui labai svarbu būti išklausytam ir suprastam.
„Kartais žmogui būtina įsitikinti, kad jis teisus ir kad yra kažkas, kas jį palaiko. Tokiu atveju pirmojo kontakto specialistai nukreipia žmones pakalbėti su psichologu, teisininku ar kitomis tarnybomis, kurios gali suteikti ilgalaikę pagalbą. Mes visada stengiamės tarpininkauti organizacijoms, kurios rūpinasi tais, kurie yra nustatyti kaip pažeidžiami ar priklausomi“, – E. Ignatavičiūtė.
Pasitikėjimas institucijomis – bendras tikslas
Nepaisant pirmojo kontakto institucijų darbo, iššūkių šioje srityje vis dar yra. Vieni didžiausių – informacijos trūkumas ir stigmatizacija, dėl kurios žmonės nesiryžta kreiptis pagalbos.
„Būna, kad žmogus apsisprendžia kreiptis į policiją, tačiau dažnai nesiryžta ieškoti tolimesnės pagalbos kreipdamasis į psichologus ar savanorius. Dažna priežastis – baimė, gėda ar net paprasčiausias nežinojimas“, – sako E. Ignatavičiūtė.
Ji taip pat pastebi, kad šios problemos ypač išryškėja mažesniuose miesteliuose ir kaimuose, kur pagalbos infrastruktūra yra ribota: „Žmogus nežino, kur kreiptis, ir galvoja, kad jam niekas nepadės.“
Todėl, pasak prokurorės, labai svarbu, kad informacija apie pagalbos institucijas būtų lengvai prieinama visiems.
Savarankiškai sužinoti apie pagalbos tarnybas galima apsilankius Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos puslapyje arba Socialinių paslaugų priežiūros departamento tinklapyje, taip pat paskambinus Bendruoju pagalbos telefonu 112.
Apibendrindama E. Ignatavičiūtė teigia, kad pirmojo kontakto institucijų darbas prisideda prie didesnio pasitikėjimo valstybės tarnybomis ir teisingumo sistema. Jeigu žmogus jaučia, kad yra išklausytas, suprastas ir kad jo problema yra sprendžiama, jis labiau pasitiki sistema ir drąsiau kreipiasi pagalbos.