Išvaizdos skirtumai – vienas iš bruožų
Akvakultūra yra vadinamas žmogaus reguliuojamas žuvų auginimas tvenkiniuose, baseinuose, kanaluose, recirkuliacinėse uždarose sistemose bei varžose. Toks žuvies auginimas tampa vis populiaresnis ne tik dėl to, kad žuvį taip gauti yra patogiau, bet ir dėl vis labiau senkančių žuvų rūšių skaičiaus jūrose ir kituose natūraliuose vandens telkiniuose.
2011 m. beveik pusė viso pasaulyje suvartojamo jūrų gėrybių maisto buvo užauginta akvakultūrose, o 2015 m. pirmą kartą žuvies produkcijos istorijoje dirbtinai sukurtuose vandens telkiniuose buvo užauginta daugiau žuvų nei jų pagauta laukinėje aplinkoje – 106 mln. tonų akvakultūrose ir beveik 94 mln. – sugautų laukinėje aplinkoje. Nuo 1960 m. iki 2015 m. akvakultūrose užaugintų žuvų kiekis padidėjo net 50 kartų – nuo 2 iki 106 mln.
Nenuostabu, kad taip sparčiai augant tvenkiniuose užaugintų žuvų skaičiui, parduotuvėse rečiau galime rasti laukinės žuvies. Tačiau ar tai – problema?
Į klausimą „kas geriau mūsų sveikatai?“, kalbant apie žuvies užauginimo būdus vienareikšmišką atsakymą rasti sunku. Žuvys, užaugusios laisvėje ir dirbtinuose vandens telkiniuose turi ne tik skirtingą išvaizdą, sudėtį, bet ir skonines savybes, skirtingą maistingumą, jas auginant buvo padarytas skirtingas poveikis aplinkai, skiriasi jų kaina.
Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad laisvėje pagauta žuvis yra sveikesnė nei ta, kuri užauginta tvenkiniuose. Tačiau kaip yra iš tikrųjų?
Tvenkiniuose užauginta žuvis gyvena visai kitokioje aplinkoje nei natūrali jos buveinė ir tai lemia tam tikrus jos išvaizdos ir sudėties pokyčius. Tarkime, lašiša. Laukinėje gamtoje pagauta lašina turi plonesnę ir liesesnę file, yra tamsesnės, raudonai oranžines, spalvos. File matosi maži ploni riebalų ruoželiai. Laukinę lašišą rečiau galima rasti parduotuvėje, taip rečiau ji naudojama ir restoranuose.
Tvenkiniuose užaugintos lašišos file storesnė ir riebesnė, šviesesnės oranžiniai-rožinės spalvos, turi ryškesnius ir storesnius, baltus riebalų ruoželius. Tokią lašišą dažniausia randame prekybos centruose, ji patiekiama restoranuose. Tačiau skirtumai ties čia nesibaigia – kuo dar išskiria šie du skirtingi žuvies užauginimo būdai?
Žuvies gimtinė lemia jos maistingumą
Savo natūralioje buveinėje – ežere, jūroje ar upėje – žuvis turi milžinišką erdvę judėti. Po viso gyvenimo kelionių pirmyn ir atgal vandens telkiniu, laukinės žuvys dažnai yra gerokai liesesnės nei tos, kurios užaugintos tvenkiniuose. Juokaujama, kad laukinės žuvys yra vieni sveikiausiai besimaitinančių gyvūnų, kadangi turi prieigą prie natūralių ir itin sveikų maisto produktų. Pavyzdžiui, dauguma laukinių žuvų minta smulkiais vandenų organizmais – mažesnėmis žuvimis, vėžiagyviais, planktonu. Pastarųjų pagrindinis maistas – dumbliai, kurie turi milžinišką kiekį Omega-3 riebalų rūgščių. Kitaip sakant, visos šios medžiagos keliauja mitybos grandine į laukinę žuvį, kurią vėliau suvalgome ir mes.
Neatsitiktinė ir laukinės lašišos ryškesnė spalva – ji atsiranda dėl to, nes lašišos labai mėgsta raudonuosius vėžiagyvius krilius.
Dirbtinai užauginta žuvis – tvenkinyje, ežere, didžiuliuose vandens rezervuaruose – dažnai auga tarp šimtų kitų žuvų labai mažame plote. Dėl šios priežasties, dirbtinai užaugintos žuvys gali būti daug stambesnės ir riebesnės.
Svarbu paminėti, kad akvakultūros kiekvienoje šalyje yra reguliuojamos ir siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi tinkamų sąlygų. Vis dėlto kai palyginus nedideliame plote auga didelis kiekis žuvų, atsiranda proga greičiau plisti ligoms bei kauptis nuodingoms medžiagoms. Dėl šios priežasties labai svarbu pasidomėti, kaip prižiūrimos akvakultūros.
Žuvų fermose užaugintos žuvys gauna daug mažiau įvairiapusiškesnę dietą ir dažniausiai neturi prieigos prie natūralių maisto išteklių. Tam, kad žuvis užaugtų greitai ir su kuo mažesniais kaštais, naudojami riebūs pašarai iš grūdų, žuvų taukų ir žuvų mėsos. Gera žinia ta, kad ir fermoje užaugusios žuvys turi didelę Omega-3 koncentracija dėl minėtų pašarų su žuvų taukais.
Tiesa, tokia dieta lemia ir kitokią žuvies spalvą – pavyzdžiui fermoje užauginta lašiša natūraliai turėtų būti pilkšvos spalvos, bet tam, kad primintų laukinę lašišą ir pritrauktų daugiau pirkėjų, žuvų augintojai dažnai nudažo pašarą ryškesne raudona spalva.
Taigi, kol kas atrodo, kad laukinė žuvis – vienintelis geras pasirinkimas. Vis dėlto – ne būtinai.
Laukinės ir tvenkiniuose užaugintos žuvies privalumai ir trūkumai mūsų sveikatai
Pastaruoju metu vis labiau augant akvakultūrų paklausai, žuvies auginimo sąlygos irgi gerėja – atrandamos naujos technologijos, sveikesni pašarai. Akvakultūros prisideda ir prie nykstančių žuvų išsaugojimo. Tačiau ar tokia žuvis palanki žmogaus sveikatai?
Kaip ir minėjome, dirbtinai užaugintos žuvys yra toks pats geras arba net didesnis Omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, lyginant su laukine žuvimi. Taip pat, tokioje žuvyje gali būti daugiau kitų žmogaus organizmui vertingų vitaminų, pavyzdžiui C, kuris pridedamas į žuvies pašarą. Labiausiai išsiskiria laukinės ir fermoje užaugintos žuvies riebumo lygis – palyginimui, porcija laukinės lašišos (apie 115 g) turės apie 160 kilokalorijų ir 7-8 gramų riebalų, kai tuo tarpu dirbtinai užaugintos lašišos porcija turės 220-230 kilokalorijų ir 14-16 gramų riebalų.
Pastebima, kad dirbtinai užaugintoje žuvyje daug didesnis Omega-6 riebalų rūgščių kiekis – ir tai nebūtų problema, tačiau vakarų dietoje šios riebalų rūgšties gaunama per daug, o Omega-3 – per mažai, tad svarbu atkreipti dėmesį ir į tai.
Kai kalbama apie žuvis, neretai paminima ir teršalų problema. Tiesa, laukinėje gamtoje gyvenančios žuvys valgo vieną sveikiausių dietų pasaulyje, kurioje nėra antibiotikų, pesticidų, maisto dažiklių ar kitų medžiagų, kurios kartais gali būti naudojamos akvakultūrose. Vis dėlto, kai kuriose laukinėse žuvyse randamas didesnis gyvsidabrio kiekis, nors jis dažniausiai neviršija leistinos normos.
Fermose užaugintoms žuvims, siekiant išvengti ligų, kartais duodami antibiotikai, o siekiant užauginti kuo didesnį produktą – hormonai. Visos šios medžiagos tik dalinai pasišalina ir žuvies organizmo, tad dalis jų, kai mes valgome žuvį, patenka į mūsų organizmą. Tačiau valgydami fermoje užaugintą žuvį galime būti ramūs dėl gyvsidabrio kiekio, kuris yra labai mažas.
Poveikis aplinkai
Žuvies verslas, kaip ir bet koks kitas, daro įtaką aplinkai. Tiek laukinėje, tiek dirbtinėje aplinkoje augusi žuvis turi ir aplinką saugojančių aspektų, ir, deja, ją žalojančių.
Dėl perteklinio žuvies vartojimo, laukinėje gamtoje išgaudomos net ir tos žuvys, kurių rūšiai gresia išnykimas. Taip pat, komercinėje žvejyboje naudojama įranga – laivai, kranai – kenkia natūraliai florai ir faunai bei palieka didžiulį anglies dvideginio pėdsaką atmosferoje. Vis dėlto nauji reguliaciniai mechanizmai siekia sumažinti komercinės žvejybos apimtys ir suteikti galimybę nykstančioms žuvų rūšims padidinti savo populiaciją.
Dirbtinai auginama žuvis, be abejo, prisideda prie žuvies išteklių išsaugojimo. Akvakultūros gali būti statomos nebenaudojamose miesto vietose, taip nepažeidžiant natūralių vandens telkinių.
Vis dėlto yra ir trūkumų. Akvakultūros, kurios įsirengia natūraliuose vandens telkiniuose (pavyzdžiui, pastatomi narvai vandenyne arba ežere), pažeidžia ir teršia natūralią ekosistemą. Taip pat dažnai fermoje auginančioms žuvims pašarui naudojamos laukinėje gamtoje pagautos žuvys, o tai tik dar labiau prisideda prie rūšių nykimo. Kaip ir su komercinės žvejybos reguliavimu, taip ir čia, vis labiau siekiama tobulinti akvakultūrų verslą ir jį padaryti kuo ekologiškesnį bei draugiškesnį aplinkai.
Kaip išsirinkti?
Pirkdami žuvį, nebijokite klausti. Tiek laukinėje, tiek dirbtinėje aplinkoje užaugusi žuvis turi savų privalumų ir trūkumų.
Jei nusprendėte rinktis laukinę žuvį, ieškokite tvariai pagautos žuvies – tai yra, laikantis visų komercinės žvejybos reguliavimų. Dažnai tokia žuvis bus brangesnė, tačiau kaina užtikrina tvarumą. Rekomenduojama rinktis prie Aliaskos krantų sugautas lašišas. Laukinę žuvį lengviau rasti tada, kai vyrauja jos sezonas. Pavyzdžiui, Aliaskos lašišos sezonas tęsiasi nuo balandžio iki rugsėjo. Taip pat, galite rinktis ir mažiau populiarias žuvies rūšis, taip prisidedant prie populiariųjų išsaugojimo. Tai gali būti upėtakis, otas, skumbrė.
Renkantis fermose užaugintas žuvis, svarbu pasirinkti tuos ūkius, kurie laikosi geriausių saugumo ir higienos reikalavimų.Taip pat patartina rinktis tuos žuvų ūkius, kuriuose žuvys auginamos mažesniu tankiu. Jei norite rinktis dirbtinai užaugintą žuvį su mažiausiu poveikiu gamtai – rinkitės uždarų rezervuarų akvakultūras.
Užsakymo nr.: PT_87678087