– Ne paslaptis, kad šiandien daugelis susiduria su dilema – išvykti uždarbiauti su visa šeima, ar palikti vaikus su močiutėmis. Ką jūs patartumėte? Kas vaikui geriau – būti pažįstamoje aplinkoje, bet be tėvų, ar su tėvais, bet naujoje vietoje?
– Nauja aplinka vaikams kelia nemažai streso, tačiau jei matuotume ar svertume, visgi didesnis stresorius ne nauja aplinka, o gyvenimas atskirai nuo emocinio šaltinio, kuris vaikystėje pats svarbiausias – tėvų. Šiandieninių technologijų dėka tėvai, išvykę gyventi svetur, gali būti vaikams kasdien matomi ir girdimi, tačiau tai nėra tas pats, kaip žvelgti tėvams į akis sėdint jiems ant kelių ar galėti apsikabinti visada, kada mažam vaikui norisi. Apibendrinant eilę mokslinių tyrimų galima teigti, kad visgi ne aplinkos pakeitimas, o vaikų ir tėvų išsiskyrimas vertinamas kaip vienas pagrindinių rizikos veiksnių, susijusių su vaiko galimai prastesne psichologine sveikata ateityje.
– Kaip skiriasi tokio atsiskyrimo pasekmės vaiko psichologinei raidai priklausomai nuo jo amžiaus? Kada žala yra didžiausia? O kada mažiausia?
– Labai sudėtinga nustatyti, kokio amžiaus vaikams žala yra mažiausia, nes labai daug priklauso ir nuo vaiko individualių savybių, ir nuo ryšio, kuris jungia vaiką su išvykusiuoju gyventi svetur, ir nuo supratingumo ir jautrumo žmogaus, su kuriuo vaikas lieka. Apžvelgus dalį tyrimų būtų galima apibendrintai teigti, kad kuo vaikas vyresnis, tuo skaudžių pasekmių, tikėtina, gali būti mažiau. Vaikas iki trejų yra itin jautrus išsiskyrimams, nes jo vidinės psichinės struktūros dar nėra brandžios patirti tokį reikšmingą įvykį kaip atsisveikinimas ilgam laikui, todėl ir vieno iš tėvų išvykimas gyventi atskirai gali vaikui prilygti lyg viso jo pasaulio atsitraukimui. Mokyklinio amžiaus vaikai jau yra pajėgūs suprasti motyvus, kodėl tėvai pasirinko išvažiuoti, tačiau, kaip rodo praktinė patirtis, ne visada tai jiems padeda jaustis gerai.
– Jei vis tik nėra kitos išeities, kaip paruošti vaiką išsiskyrimui, kad žala būtų kuo mažesnė?
– Labai svarbu su vaiku apie tai kalbėtis ir tą daryti iškart, kai sprendimas yra priimtas, o ne tada, kai jau pakuojami lagaminai. Su ūgtelėjusiu vaiku apie tai galima kalbėtis ir dar anksčiau, tada, kai dar tik svarstoma galimybė išvykti. Kaip bebūtų, vaikai jaučia šeimos aplinkoje tvyrančias pokalbių temas, jas lydinčius jausmus, todėl neapsaugosime vaiko slėpdami nuo jo tai, apie ką patys kuždamės. Kai vaikui ši žinia pranešama, svarbu sudaryti galimybę jam pačiam klausti, užtikrinti, kad jis, nepaisant šio sprendimo, yra toks pat mylimas ir svarbus tėvams. Vaikas jausis saugiau, jeigu į visus jam rūpimus klausimus bus atsakyta, taip pat jis jausis geriau, jeigu tėvai (esant galimybėms) leis jam dalyvauti priimant tam tikrus sprendimus, kurie susiję su juo pačiu, pavyzdžiui, pasirinkti, su kuo labiau norėtų gyventi: su seneliais ar krikšto tėvais.
– Kaip jaučiasi paliktas vaikas? Kaip pasikeičia jo elgesys?
– Dažnas vaikas, išsiskirdamas su tėvais, patiria visą spektrą nemalonių jausmų, primenančių netekties išgyvenimą. Iki tol, kol susitaiko su esama situacija, jis gali ir pykti, ir neigti, ir labai stipriai ilgėtis bei bandyti įvairiomis priemonėmis daryti įtaką tėvų apsisprendimui grįžti. Vieniems vaikams po tėvų išvykimo labiau išryškėja negatyvus elgesys, nukreiptas į išorę, tarkime, toks vaikas gali tapti maištaujantis, priešgyniaujantis, šiurkštus, nepaklusnus. Kiti vaikai labiau linkę atsiriboti, jie mieliau renkasi jaučiamą skausmą išgyventi tyliai, savo viduje. Kiek ilgai tai tęsis priklauso ir nuo vaiko individualių savybių, ir nuo išorinės aplinkos. Jeigu žmogus, su kuriuo vaikas liko, yra supratingas ir jautrus vaiko išgyvenimams, suteikia jam reikalingą emocinį palaikymą, vaikas greičiau susitaikys su tuo, jog tėvai išvyko, ir mobilizuos jėgas atrasti gyvenimo džiaugsmą naujoje kasdienybėje.
– Dėl ko labiausiai tokie vaikai nerimauja?
– Mažas vaikas dėl savo mąstymo ypatumų dar nėra pajėgus suprasti tikrųjų tėvų išvykimo motyvų, todėl labai dažnai galvoja, kad jis kaltas dėl tėvų išvykimo: gal buvo negeras, gal nepaklausė ir t.t. Natūralu, kad tokiomis akimirkomis vaikas jaučiasi tiesiogine ta žodžio prasme paliktas ir nesaugus, nerimauja galvodamas, ką reikia daryti, kad nepaliktų jo kiti. Vyresnieji jau supranta tėvų išvykimo motyvus ir nerimauja dėl savaime suprantamų dalykų, tokių kaip: kur ir su kuo gyvens, kokių naujų taisyklių teks laikytis, kokią mokyklą lankys, ar teks kraustytis kitur, ar bus galima likti ir savo namuose, bet bene svarbiausias – kas juo rūpinsis, kai tėvai išvyks.
– Kaip elgtis tėvams jau išvykus – ar protinga labai dažnai skambinti, kalbėtis Skype ir pan.? Kaip palaikyti kiek įmanoma kokybišką ryšį?
– Taip, tai yra labai svarbu. Tėvai, išvykę gyventi svetur, gali padėti vaikui greičiau prisitaikyti prie naujų aplinkybių, jeigu kasdien domėsis, kaip sekasi vaikui, ką jis jaučia, kokiomis mintimis gyvena. Tėvams nereikia slėpti ir savo jausmų, svarbu dalintis tuo, ką patys jaučia. Pasakymas, kad ir jiems sunku, kad ir jie vaiko ilgisi, vidinio chaoso nesustiprins, priešingai, tai leidžia pajusti bendrystę ir greičiau įveikti išsiskyrimo liūdesį abejoms pusėms. Palaikyti kiek įmanoma artimesnį ryšį gali padėti ir tėvų kasdienis domėjimasis, kaip vaikui sekasi mokykloje, ką jis veikė po pamokų, ką naujo išmoko šiandien ir pan.
– Kokios gali būti ilgalaikės pasekmės?
– Yra tyrimų, rodančių, kad vaikai, kurie dėl emigracijos buvo priversti gyventi atskirai nuo tėvų, patiria daugiau elgesio ir emocinių sunkumų, prasčiau save vertina, tačiau tą fiksuoja ne visi tyrėjai. Yra ir tyrimų, skelbiančių, kad tokie vaikai, kai suauga, labiau linkę į depresiškumą, tačiau tai užsienio šalių tyrėjų išvados. Kalbėti apie ilgalaikes pasekmes yra sunku dėl nuoseklių tyrimų stokos, tačiau šiandien neabejojama tuo, kad absoliuti dauguma vaikų, kurių tėvai išvyko, einamuoju metu patiria vienišumo ir apleistumo jausmus. Pastebima ir tendencija, kad dalis tėvų, deja, yra linkę neigti tiek vaikų patiriamus jausmus tuo metu, tiek ir galimas viso to pasekmes ilgalaikėje perspektyvoje.
– Kita dažna situacija, kai išvyksta tik vienas iš tėvų – ar žala mažesnė? Kaip jaučiasi toks vaikas?
– Vaikui yra svarbūs abu tėvai, todėl jeigu vienas lieka su juo, vadinasi, jo saugumo uostas susiaurėja, bet iš akiračio nepranyksta. Jeigu mama ar tėtis lieka, dažniausiai vaikas lieka ir savo aplinkoje, dėl ko prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, t.y., kad vienas iš tėvų išvyko, tampa šiek tiek lengviau.
– Kada reikėtų kreiptis į specialistus?
– Jei vaikas liūdi tėvams išvykus, tai yra ir normalu, ir natūralu. Svarbu tą suprasti ir išvykusiems tėvams, ir tiems, kurie liko su juo. Į specialistus verta kreiptis tuo atveju, jeigu matome, kad vaiko liūdesys diena iš dienos ne sklaidosi, o, priešingai, stiprėja, jei vaikas atsiriboja, nebeįdomios tampa veiklos, kurios anksčiau jam teikdavo malonumą. Vaikai, kurie tokiomis aplinkybėmis pradeda elgtis netinkamai, pavyzdžiui, maištauja, priešgyniauja, labai dažnai savo elgesiu taip pat liudija apie tam tikrą chaosą, esantį ir jų viduje. Jeigu artimieji jaučia, kad šis netinkamas elgesys yra susijęs su tėvų išvykimu, ir jeigu visa tai užsitęsė jau kurį laiką, verta kreiptis į specialistus ir tokiu būdu padėti vaikui priimti esamą situaciją tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokią dėlioja jo mintys ar viduje plaukiojantis nerimas.