Chuliganų žaidimas, pakeitęs ne vieną gyvenimą: kai kurie įsitvirtino JAV, kiti – išsigelbėjo nuo kalėjimo

Kaip nuo krepšinio sirgalių lūpų netyla „Žalgirio“ pavadinimas, taip ir Lietuvos regbio aistruoliai skanduoja klubo „Vairas“ vardą. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad sėkmingas sporto klubas visą savo komandą imtų ir paleistų. Būtent taip kartą padarė „Vairo“ klubas: į rungtynes išvyko visa komanda, o iš kelionės į Lietuvą tegrįžo tik treneris ir gydytojas.

Prarado visą komandą

Nors iš išorės Šiauliuose įsikūrusio regbio klubo „Vairas“ būstinė atrodo nykiai, viduje – įmantrūs treniruokliai bei inventorius. Klubo daugiametis treneris Sigitas Kukulskis pasakoja, kad visą tai parūpino buvę komandos nariai, kurie šiandien gyvena JAV.

„2001 metai buvo labai sunkūs. Klubas turėjo išauginęs gerų žmonių, kuriems tuo metu buvo 18-20 metų. Bet buvo labai sunkios gyvenimo sąlygos. Gauti vizą į JAV buvo neįmanoma, bet kažkaip rungtynėms jas gavome. Visa komanda, 15 žmonių, išvyko į rungtynes JAV ir ten pasiliko. Toks ir buvo tikslas: Lietuvoje nebuvo darbo, pinigų“, – šiandien pamena Sigitas. Tą kartą į Lietuvą sugrįžo tik jis ir gydytojas. Amerikoje liko ir Sigito sūnus, kuriam buvo 19 metų.

Sigitas sako, kad tuomet prarado komandą, bet ne žmones. „Po kiek laiko kai kurie grįžo į Lietuvą, dalis ne. Bet ką reiškia „negrįžo“? Tai jie supirko mums visą inventorių. Likę Lietuvoje jie būtų pražuvę, o ten sukūrė šeimas, verslą ir mums gali padėti“, – tikina Sigitas.

Klubą remiantys buvę regbininkai yra tik maža dalis „Vairo“ bendruomenės – ją sudaro apie pusantro tūkstančio žmonių. Ne visi jie žaidžia regbį, sako bendruomenės narė bei dviejų naujųjų regbininkų mama Lina Katkevičienė, bet jiems visiems regbis yra didelė gyvenimo dalis arba net visas gyvenimas. Sigitas bei po jo sparnu egzistuojantis klubas garsėja pagalba socialinės rizikos grupėje gyvenantiems vaikams.

„Ta kelionė į JAV tik vienas pavyzdys. Juk būna gerai sportuojančių vaikų, kurie neturi iš ko gyventi. Jie išeina į gatvę ir mes jų nebeturime. Gatvėje cigaretės, narkotikai. Mes nenorime paleisti tų vaikų ir sudarome jiems sąlygas gyventi“, – teigia Sigitas.

Treneris pasakoja, kad „Vairas“ turi sutartį su Pietų Afrikoje esančia „Sharks“ akademija. „Pietų Afrika turi vieną iš geriausių regbių pasaulyje. Ten siunčiame vaikus, kad jie tobulėtų, išmoktų anglų kalbą, pabaigtų mokyklą. Jei gerai žaidžia, jiems yra sudaromos sąlygos regbį žaisti profesionaliai. Jeigu jie nėra labai geri žaidėjai, parsivežame į Europą ir čia jiems ieškome darbo arba galimybių toliau mokytis“, – sako Sigitas.

Šiai dienai, teigia pašnekovas, tokia galimybe pasinaudojo jau 10 vaikų. „Vienas ten gyvena 4 metus. Išvažiuodamas jis nemokėjo nė vieno žodžio angliškai. Lietuvoje turėjo 5 bylas. Jis nebuvo nuteistas, išvyko iš Lietuvos be teismo žinios. Samdėme advokatą. Jis ištraukė tą vaiką. Šiandien tas regbininkas Pietų Afrikoje gyvena, mokosi ir žaidžia“, – džiaugiasi treneris ir tikina, kad tokių istorijų „Vairas“ turi ne vieną.

Šiauliai – regbio sostinė

Klausantis Sigito istorijų susidaro įvaizdis, kad Šiauliai – regbininkų miestas. Išsakius tokią mintį, treneris šypteli. „Lietuvos regbiui yra 55 metai. Mūsų komandai – 45 metai. Šiauliuose buvo dviračių ir variklių gamykla „Vairas“. Gamino dviračius ir mopedus. Mes ten įsikūrėme. Liko tas pavadinimas, nors „Vairas“ mūsų neberemia jau šimtą metų. Bet kaip istorijoje yra „Žalgiris“, taip yra ir „Vairas“. Dauguma mūsų žaidėjų žaidžia už Lietuvos rinktinę.

Dabar treniruoju mažuosius regbininkus. Tų pipiriukų grupėje turiu 45, yra ir kelios mergaitės. Šiauliai tikrai regbininkų miestas“, – nusijuokia jis.

Dabar „Vairas“ persikelia į naujas patalpas, kurias ir aplankėme. Bet senosios yra pietiniame Šiaulių rajone, dar žinomame kaip Taškentas. Sigitas pasakoja, kad ten matydavo bendrabučiuose gyvenančias šeimas. Aplink nieko nebuvo, tad vaikai neturėdavo veiklos. „Vis klausdavau vaikų ir jų mamų, kada gi atves vaiką į treniruotę. Ir atvesdavo. Taip juos ir sugaudžiau. Kai kurie gyveno tokiuose rajonuose, kad jei nebūtų žaidę regbio, tai būtų gavę į kaulus“, – juokiasi Sigitas.

Treneris įsitikinęs, kad nėra skirtumo, iš kokios aplinkos yra vaikas. „Vaikai turi savo charakterį. Tu, kaip treneris, gauni molį ir esi skulptorius. Arba tu esi geras skulptorius, arba blogas. Matai, kaip augini vaiką, jį lipdai, įžvelgi, kuo jis gali būti. Mums svarbūs ne tik sportiniai pasiekimai, bet ir vaikų išsilavinimas“, – vardija treneris.

Trys taisyklės

Tačiau ne visada pavyksta padėti vaikams. Sigitas atvirauja, kad kartais jaunieji sportininkai patenka į kalėjimą, juos patraukia nusikalstamas pasaulis ir į bendruomenę jie nebegrįžta.

Anot Sigito, bendraudamas su vaikais jis vadovaujasi trimis taisyklėmis. „Pirmiausia, tu jiems turi būti pavyzdys kaip tėvas, treneris, sportininkas. Jei aš užsiauginsiu pilvą, su jais nebėgiosiu, nekilnosiu svarmenų, nemokėsiu lietuvių kalbos, nežinosiu, kokia ilgiausia Lietuvos upė – neturėsiu ką jiems pasakyti.

Antra: vaikams turi būti įdomu. Negali numesti kamuolio ir sakyti „žaiskit“. Jie už 5 minučių susimuš. Su jais turi žaisti kartu, nors ir visą dieną. Jie pyks, kad pralaimėjo, bet žais. Jiems turi būti įdomu“, – tikina pašnekovas.

Trečia taisyklė, anot Sigito, yra aukštų rezultatų siekimas. „Jei pralaimėsite vieną, antrą, trečią kartą, tai visą laiką būsi lūzeris, neturėsi pavyzdžių. Vaikai sakys, kad nenori būti lūzeriais, išeis į kitą komandą. Mes norime, kad vaikai drąsiai sakytų, jog yra čempionai“, – sako Sigitas.

Chuliganų žaidimas

Žinomiausia Lietuvos regbio komanda garsėja ne tik gerais darbais, bet ir pergalėmis: Sigitas juokauja, kad tik kas dešimt metų jie leidžia kitai komandai tapti Lietuvos čempionais. „Kai kartą metuose būna principinės rungtynės, mūsų žaidėjai į Lietuvą parvyksta iš Anglijos, JAV, Prancūzijos, Švedijos. Pažaidžia ir išskrenda. Jie jaučia pareigą“, – tikina treneris.

Nors esame patogiai įsitaisę sporto salėje ant kėdžių, vyras pašoka ir nueina iki sienos, kuri ištapetuota fototapetais. „Matote šitą pipirą? – rodydamas į vieną iš nuotraukoje esančių vaikinų. – Deividas Taurosevičius. Pasaulio kovų be taisyklių čempionas. Jis buvo geriausias Lietuvos regbininkas, o mes jį išvežėme į JAV. Jis ten pažaidė regbį ir pakeitė sporto šaką“.

Kitoje nuotraukoje galima pamatyti ir kaip atrodė šių metų geriausios knygos „Pietinia kronikos“ autorius Rimantas Kmita. Sigitas tikina, kad ir šis buvo „Vairo“ bendruomenės narys.

„Mums pirmiems jis pristatė savo knygą“, – nusijuokia Lina.

Regbis, tikina bendruomenės nariai, nėra žiaurus sportas. „Jis turi labai griežtas taisykles. Iš šono atrodo, kad tai grubus sportas, bet taip nėra. Daugiau traumų patiria futbolininkai, o ne regbininkai. Yra posakis: regbis yra chuliganų žaidimas, bet jį žaidžia džentelmenai. O futbolas yra džentelmenų žaidimas, kurį žaidžia chuliganai“, – tvirtina treneris.

Jauniausiam treniruojamam regbio žaidėjui yra 4 metai, o vyriausiai bendruomenės narei – 80 metų.

„Mano abu vaikai žaidžia regbį. Sūnui 9 metai, o dukrai 12. Dukra 8 metus lankė baletą, bet jį metė ir pradėjo žaisti regbį. Ji norėjo būti „Vairo“ šeimos dalimi“, – šypsosi Lina.