Būtent čia Martynas dabar leidžia didžiąją dalį savo laiko, nes nuosavame, dideliame kieme yra ir jo kalvė, kurioje iš metalo vyras daro įvairius dirbinius. Kadaise hobiu buvęs užsiėmimas, sako pašnekovas, būtent čia virto pagrindiniu pajamų šaltiniu.
Atvažiuodavo padėti tėčiui
Su Breikštų šeima susitikome eilinę darbo dieną. Nuo Užuguosčio vingiuojame siauru miško apsuptu keliuku. Išlipus gan nuošaliame, visai šalia ežero esančios sodybos kieme ausyse pradeda spengti tyla, kurią sudrumsčia keli iš namų išbėgusio šuns amtelėjimai.
Netrukus iš nedidelio medinio namelio išeina pats Martynas ir kviesdamas vidun kavos paaiškina, kad žmonos dar teks palaukti, nes ji užtruko darbe, Stakliškių mokykloje.
Kad pašnekovas – kalvis, suprasti visai nesunku, tai išduoda namus puošiantys rankų darbo dirbiniai. Svetainės viduryje – didelis, nuo pečiaus šylantis gultas, kurį anksčiau, ko gero, turėdavo kiekvienas kaimo senolis. Kaip sugrįžusi namo juokdamasi aiškino Vilma, žiemą jis yra tikras išsigelbėjimas visada šąlančiai moteriai.
Pokalbis su jau ketverius metus mažame kaimelyje gyvenančia šeima buvo visai kitoks, nė kiek neprimenantis interviu – sėdėjome ant sofos jų svetainėje ir temos, kaip kad būna sutikus senus gerus pažįstamus, natūraliai keitė viena kitą.
Į šį kaimą, gurkšnodama ką tik užpiltą kavą pasakoja Vilma, pirmiausiai atsikraustė jos tėtis, nes reikėjo slaugyti pasiligojusį brolį.
„Mes gyvenom mieste, čia gyveno mano močiutė, ji išėjo. Paskui tėvelis dabojo brolį, tiesiog jis jau buvo ligos patale. Kadangi gyveno du vyrai, tai tos tvarkos nebuvo, – nusijuokia Vilma. – Todėl mes čia atvažiuodavom padėti.“
Suprato, kad mieste tik egzistuoja
Vėliau, sako pašnekovai, į kaimą atsikraustė ir Vilmos mama, o ir jie patys čia atkeliaudavo kone kiekvieną savaitgalį. „Mes tada ir supratom, kad gyvenimas yra čia, o mieste mes egzistuojam“, – mintimis dalinasi moteris.
„Mieste lauki savaitgalio, kad galėtum važiuoti pagyventi“, – papildydamas žmoną šypteli Martynas. Galiausiai, tikina pašnekovai, savaitgalių pradėjo nepakakti, nes per kelias laisvas dienas spėdavo tik padirbėti, apsitvarkyti ir vėl reikėdavo traukti atgal.
Vis dėlto toks važinėjimas pirmyn atgal, skaičiuoja Martynas, tęsėsi maždaug 15 metų, nes kurį laiką keisti gyvenamąją vietą trukdė bankui už butą mokama paskola, o papildomų pinigų namo statyboms nebuvo.
„Mes visą laiką svajojom, kad kai pasensim – eisim į kaimą. Na ne tai, kad pasensim, bet vaikus užauginsim, išleisim į mokslus ir grįšim gyventi į kaimą. O paskui taip tiesiog gyvenime viskas sukrito“, – sako jis.
Pasak Vilmos, išmokėjus paskolą reikėjo priimti sprendimą – toliau investuoti į turimą būstą ar, kaip ji pati sako, investuoti į naują gyvenimą. „Investuoti į turimą būstą reiškė, kad mes vėl remontuosim, ir vėl būsim pririšti gyventi ten kažkiek laiko“, – įsitikinusi moteris.
Skaudi avarija privertė viską pasverti iš naujo
Dabar gyvenimo mieste jau neįsivaizduojanti pora prisimena ir dar vieną skaudų įvykį, kurį, sako Vilma, jų šeima priėmė kaip savotišką ženklą liautis gyventi dvejose vietose.
„Martynas turėjo avariją. Galvoj viskas vėl persidėliojo, nes buvo 50 proc., kad išgyvens, gydytojas jau nebetikėjo, – moters akies kampučiuose pradeda kauptis ašaros, ima strigti ir balsas. – Matyt, ne ten, ir ne vieta. Ir kai grįžti namo, galvoji – va čia yra mano vieta, čia aš noriu kurti, čia aš noriu gyventi. Aš nežinau, gal tai su amžiumi atsiranda, bet kai mes gyvenome mieste, aš visą laiką sakiau – nu nejaučiu, kad čia mano namai.“
Apie šį įvykį šeima šiandien kalba nenoriai, tik prasitaria, kad susidūrimas įvyko kone kaktomuša dabar iki jau namais tapusio kaimo vedančiame kelyje.
„Tai buvo viena iš priežasčių keisti. Jos dėjosi dėjosi ir buvo ta priežastis, kuri užpildė taurę iki galo“, – šiandien mano Martynas. „Tai buvo ženklas, kad jau. Jau. Stabdis“, – priduria Vilma. „Matyt, rodė, kad nėra čia ko važinėt, lakstyt pirmyn atgal, būkit vietoj“, – svarsto Martynas.
Kaime galima ne tik žemę art
Dabar didžiąją laiko dalį prie žaizdro besisukantis Martynas sako, kad kalvystė jo gyvenime atsirado visai atsitiktinai. Nors vyrui arčiau širdies visada buvo mediena, dirbant Kruonio elektrinėje, kurioje buvo ir kalvė, pasitaikė proga išbandyti šį amatą.
„Iš pradžių pradėjau gaminti peilius, matyt, vyro genuose ta medžiotojo dvasia, – nusijuokia. – Peilius gaminant reikėjo nueiti į kalvę ir patiko. Dabar tai jau pasidarau eskizą ir dirbu, o kai būdavo labiau hobis, tai darydavau daugiau draugams. Žmona užsiimdavo velti, aš kažką kalti, tai dovanų nelabai ir pirkdavom. Taip ir patraukė. Darai darai, žiūri, kažkas išėjo. O dar jei gražiai ir draugams patiko, iš viso smagu. Minkai minkai tą metalą ir, žiūrėk, kažkas dailaus pavyksta“, – savo pažintį su senuoju amatu prisimena vyras.
Be to, sako Vilma, Prienų rajone beveik nėra kalvių, o čia atsikrausčius aktyviai veikti pradėjo ir visai šalimais esančio Užuguosčio kaimo jaunimo iniciatyvų klubas, kuris subūrė visus apylinkėse esančius amatininkus. Taip, pamena Martynas, jis sudalyvavo ir keliose mugėse, praplėtė savo klientų ratą.
„Tai visgi gyvenant kaime galima sau susikurti darbo vietą?“ – teiraujuosi.
„Žmonės, kurie atsikrausto iš miesto, supranta, kad kaime galima ne tik arti žemę, daržus ir gyvulius auginti, žino, kad galima ir kitokiom veiklom užsiimti“, – dabar įsitikinęs kalvis.
„Esam labiau išimtis nei taisyklė“
Vis dėlto, tokių žmonių, pasak jo, kaime nėra daug. Šalimais, pasakoja Martynas, įsikūrę dar keli amatininkai, tačiau didžioji dalis gyventojų, vyro teigimu, gyvena gan skurdžiai.
„Mes daugiau išimtis nei taisyklė. Ir tie žmonės, kurie yra aplinkui, kurie atsikraustė iš miesto į kaimą, jie irgi yra labiau išimtys. Bendra masė žmonių kaime yra priklausomi nuo valdiškų darbų arba nuo tų juokingų pajamų iš kažkokios karvutės ar kelių paukščių. Kaime gyvenantys žmonės visgi yra vyresnio amžiaus, jie užaugę dar toj sovietinėj plotmėj, kur jokio verslo tiesiog nebuvo, ir buvo neįmanoma turėti. Mūsų karta yra ta pereinama karta, kuri jau gali kažką kurti. Vyresniems žmonėms daug sunkiau, ypač kaimo žmonėms. Jiems buvo pasakyta – iš ryto eini į kolūkį, vakare pasimelži karvutę. Viskas“, – teigia pašnekovas.
Paklaustas, ar persikraustymas iš miesto į kaimą nekirto per kišenę, pašnekovas tikina, kad dabar labiau į priekį tenka pasiplanuoti išlaidas, tačiau didelio pasikeitimo pinigų atžvilgiu esą nebuvo.
„Buvo toks pajamų persiskirstymas. Žmonos pajamos liko panašios, o aš anksčiau gaudavau algą 10 d., dabar gali būti, kad kas antrą dieną gausiu po 1000 eurų, o po to mėnesį nieko negausiu. Tai tiesiog reikia planuoti išlaidas. Tos pajamos gal kiek ir mažesnės, bet viskas nuo paties priklauso – kiek norėsi, tiek užsidirbsi. Bent jau su mano darbu“, – sako kalvis.
„Aš dirbu Stakliškių gimnazijoje, tai jeigu moteris dirba ir dar laiko karvę ar kokį kitą gyvulį, ir ta karvė veršiuojasi, ta moteris atbėga ir išleidi žmogų iš darbo, nes tai yra dar kažkas prie jos tų 300 eurų. Stakliškėse yra žiaurus skurdas ir jeigu mums pavyktų jį bent šiek tiek išjudinti, kažkiek atkreipti dėmesį, būtų labai smagu“, – priduria Vilma.
Tikrąjį kaimo vaizdą pamatė tik atsikraustę
Anksčiau ir patys pašnekovai laikė avis, tačiau jos, juokiasi Vilma, nugraužė kieme visus medžius, tad su tokiu ūkiu pora nutarė atsisveikinti. O ir poreikio, šypsosi jie, nelabai yra.
Paklaustas, ar tuomet galima sakyti, kad gyvena kaimišką gyvenimą, Martynas šypteli, kad kartais atvykstantys draugai juokauja, jog kaimo čia nėra. „Nors realiai pas mus yra paukščių, pora katinų, šuo, – didžiuodamasis sako vyras. – Tai gal ir kaimiečiai“, – nusijuokia.
Tiesa, prieš atsikraustydamas čia gyventi, sako Martynas, kaip ir dažnas lietuvis įsivaizdavo, kad kaimas – tai parduotuvė ir prie jos sėdintys alkoholikai.
„Kaip sako, priimi pagal rūbą, išleidi pagal protą. Taip ir čia – ką pamatei pirmiausiai, toks ir tavo įsivaizdavimas. O mes kaip tik visą laiką pravažiuodavom pro parduotuvę, – šypteli. – Paskui po truputį susipažįsti su žmonėmis, bet realiai, kol neatsikraustėm, to tikrojo kaimo vaizdo ir nematėm. Ir nepamatysi. Kartais politikai sako – mes nuvažiuojam į provinciją, mes matom, kaip jie gyvena. Realiai nepamatysi, kaime nepagyvenęs nežinosi, kaip kaimiečiai gyvena. Jie neišsiduoda, žmonės neatsidaro per pusvalandį“, – įsitikinęs vyras.
Vienas ryškiausių skirtumų nuo miesto, pasak jo, daug šiltesni žmonių santykiai: „Mieste mes gyvenome penkių aukštų daugiabutyje, tai aš pažinojau ne visus kaimynus. Sveikiniesi ir kitą kartą pagalvoji – kur jis man matytas, iš kur jis. O čia mes kaimynais vadinam gyvenančius ir už 5, ir už 6 kilometrų“.
Ieškojo tylos
Dar gyvendamas mieste, pamena pašnekovas, dažnai pasvajodavo apie kelionę į Švediją, už poliarinio rato, kur net keliaudamas savaičių savaites gali nesutikti nė vieno žmogaus. Ir nors, tikina vyras, draugiją jis mėgsta, kartais norisi atsiriboti nuo pasaulio. Galbūt to, svarsto jis, ir ieškojo atokiame kaime.
„Šiandien kažkaip pagalvojau, kad vis tik mes turbūt atbėgom tos tylos paklausyti. Kai mes čia atvažiuodavom savaitgaliais, miegodavom antrame pirties aukšte. Atsikeli ryte, ypač žiemą, ir spengia ausyse. Galbūt žmonių nebuvimo labiausiai ir pasiilgdavau. Jei žiemą koks kaimynas neužeis, tai gali būti kad ir savaitę nematysi žmonių“, – naujo gyvenimo privalumus vardija Martynas.
Jam antrina ir žmona: „Tu žinai tą tylos garsą, koks jis yra. Mano močiutė čia gyveno ir ji labai gražiai sakydavo – einu pas ežerą. Lietuviškai netaisyklingai, bet, kai įsiklausai, tu supranti, kad tarsi eini pas kažkokį dievą, nusiprausti, viską palikti. Čia man yra to šventumo, čia yra aukščiausia Dzūkijos vieta.“
Ir nors gyvena atokiai, bendravimo, tikina pašnekovai, čia tikrai netrūksta – kone kiekvieną vasaros savaitgalį į Antaveršį suguža draugai, o žiema, tikina Vilma, yra šeimos ramybės metas.
„Aš išmokau nebebėgti. Anksčiau labai visur bėgdavau. Prikeldavau šeimyną 6 val. ir sakydavau – greitai dedatės daiktus ir varom į kaimą. Dabar išmokau nebėgt. Nebėra, kur važiuot“, – naujais atradimais dalinasi Martynas.
„Jau vieną kartą gyvenimas kelio galą parodė“, – žvilgtelėjusi į vyrą šypteli Vilma.