Vos mus kartu su vyžuoniškių bendruomenės narėmis pasitikęs Algirdas iš karto puolė rodyti savo dirbtas, aplink sodybą ir kieme išstatytas skulptūras. Visas jas, emocingai gestikuliuodamas pasakoja vyras, vienija bendra tema – Lietuva. „Lietuvos istorija nuo pagonybės iki šių dienų, praeities ir dabarties palyginimai“, – taip trumpai savo darbus pristato menininkas.
Vyras juokauja, kad studiją, kurioje gimsta didžioji dalis jo tapytų paveikslų, būtų galima įtraukti į Gineso rekordų knygą. „Metro pločio ir dviejų metrų ilgio. Jeigu aš atsistoju viduryje, pasiekiu visus daiktus. Labai patogu, kojų neskauda“, – pokštauja dailininkas.
Tiesa, dabar visą Algirdo sodybą puošiantys darbai toli gražu ne visada galėjo būti taip laisvai demonstruojami. Sovietmečiu menininkas dėl savo kūrybos užkliuvo komunistinio režimo struktūroms, o visi keliai dirbti pagal specialybę – buvo užkirsti. Kone visą laiką, atvirauja jis, teko gyventi ir baimėje, kad bus ištremtas ar įkalintas.
„Sovietiniais laikais VISI bijojo. Visi buvo užvaldyti baimės. Vien kiek pokario žiaurumai įbaugino, kūnų išniekinimas. Saugumiečiai ateidavo, išsivesdavo, naktimis sušaudydavo. Naktimis degdavo sodybos. Visi žmonės, ypač kūrėjai, gyveno baimėj. Bijojo su kaimynu pašnekėt, nes jei ką leptelsi ant valdžios, ateis ir kaip man pasiūlys 25 metus“, – šiandien patirtais išgyvenimais dalinasi Algirdas.
Sausio 13 patyrė infarktą
Gyvenimas strese ir įtampoje, sako pašnekovas, turėjo savo kainą – 1991 m. Sausio 13 d. stovėdamas prie Aukščiausiosios Tarybos skulptorius gavo infarktą, tačiau apie tai esą sužinojo tik tada, kai teko daryti širdies operaciją.
„Sąjūdis, Sausio 13. Po nakties visi suvažiavom prie Aukščiausiosios Tarybos, dabartinių Seimo rūmų, ir tada buvo aišku – arba sumals į mėsą, arba neišdrįs. Neišdrįso vien dėl to, kad suvažiavo visa Lietuva. Prie Seimo rūmų žmonės stovėjo petys į petį. Nebuvo tankam net kaip įvažiuot. Buvo didelė įtampa. Gauti širdies infarktą – ne juokas. Su infarktu parvažiavau, bet Utenoje medikai jo nenustatė. Sakė, kad gal kraujotaka sutrikusi. Kai man vėliau Vilniuje darė operaciją, pasakė – pas tave išnešiotas infarktas. Išnešiotas, – pabrėžia Algirdas. – Reiškia, išvaikščiojau su infarktu.“
Paklaustas, kodėl pasirinko Vyžuonas, menininkas patikina, kad taip privertė gyvenimas. Po atliktos operacijos vyras sako praradęs darbingumą ir tai esą tapo pagrindine priežastimi, paskatinusia grįžti į tėviškę.
„Nusipirkau šituos namelius ir atvažiavau čia gyventi. Mieste, Utenoje, gyventi tarp tų mūro sienų buvo beprasmiška. Čia tėvų namai jau buvo parduoti, sesuo gyveno Kaune, brolis Utenoje. Grįžau, kad dar pabandyčiau užsikabinti gyvenimui“, – savo istorija dalijasi jis.
Be to, pasakoja vyras, sušlubavus sveikatai esą subyrėjo ir santuoka su gerokai jaunesne sutuoktine. Taip, rodo menininkas, jo sodybos kieme atsirado viena pirmųjų skulptūrų dedikuotų vienišam paukšteliui.
„Buvo šalta, paukštelis atskrenda žiemą, bar bar bar į langelį ir kilo mintis, kad jis šąla ir aš vienas šąlu. Abu vienodi“, – nusijuokia Algirdas.
Vienai skulptūrai skyrė atskirą pastatą
Daug pasirinkimų, kur gyventi Vyžuonose, pasak Algirdo, nebuvo. Tuo metu, kai jis pirko namą, miestelyje buvo parduodamos tik dvi sodybos – medinė trobelė ir mūrinis namas.
„Aš pasirinkau medinį, nes man labai patiko vieta – kalnas, dauba, – plačiai modamas ranka rodo vyras. – Ir pritiko kažkokia aura. Šitoj vietoj buvo toks labai malonus jausmas“, – šypsosi jis.
Kadangi šiame miestelyje aštuoniasdešimtmetis praleido kone visą savo vaikystę, vos nusipirkęs šį namelį, pamena dailininkas, atvyko čia ir pastatė atminimo koplytstulpius motinai ir tėvui. Tik pats namelis, sako jis, buvo labai apleistas, tačiau nors ir buvo po sudėtingos širdies operacijos viską esą tvarkė savo rankomis. Tam, skaičiuoja pašnekovas, prireikė net trijų metų.
Dabar sutvarkytas ne tik Algirdo gyvenamasis namas, bet ir aplink esantys pastatai: viename jų menininkas yra įkūręs, kaip pats sako, savo vasaros studiją, kitas, mažesnis – skirtas jo skulptūrai „Paskutinis pagonės gimdymas“.
„Ji – mėgstamiausia turistų. Čia toks amžinybės klausimas – kas mes, iš kur mes ir kur einam. Žmonija sau kelia tokį klausimą ir niekada į jį neatsako“, – skulptūros sumanymą aiškina A. Indrašius.
Sovietmečiu vos nebuvo įkalintas
Paklaustas, kaip atrado savo pašaukimą tapyti ir dirbti skulptūras, A. Indrašius pasakoja, kad studijavo tuometiniame Lietuvos dailės institute. Čia, sako jis, 1963 m. iškabino savo grafikos darbų ciklą „Hirosima“, kuris patraukė KGB dėmesį.
„Man tada vienas dėstytojas sakė: Indrašiau, nedėk nei pavadinimų, nieko. Ir be pavadinimų suprato. Jeigu kūrinys į temą, tai kam tas pavadinimas. Tada jaunas buvau, kažkoks maksimalistas, jaučiau gerų dėstytojų palaikymą. Daug kas tada aukojosi. Buvo žūtbūtinė kova. Vaikeli, buvo žūtbūtinė kova“, – vienus sudėtingiausių metų prisimena vyras ir jo akių kampučiuose susikaupia ašaros.
Vos pasirodžius parodai, pasakoja pašnekovas, jam buvo liepta prisistatyti nurodytu adresu. Tik pasiekęs pastatą, sako supratęs, kad buvo atsiųstas į KGB saugumo rūmus.
„Aš eidamas per miestą klausinėjau, kas čia per adresas. Žmonės tik pasižiūrėdavo į mane, o ten – KGB saugumo rūmai. Aš įėjau, buvo toks ilgas murzinas koridorius, daug žalių durų. Atidariau duris ir žiūriu – vien kariškiai su KGB uniformomis. Tada man tokios kaip blusos perėjo per stuburą, aš uždariau duris ir atgal koridoriumi į prospektą. Institute nuėmiau tą parodą“, – dieną, kai buvo užtrenktos durys jo kūrybai, iki šiol pamena A. Indrašius.
Jo „Hirosimos“ ciklo darbai buvo pavadinti karo propaganda, o tuomet dar jaunam vaikinui už tai grėsė 25 metai kalėjimo.
Teko būti darbininku
Vis dėlto, sako Algirdas, parodą nukabino pats, todėl kalėjimo išvengė, tačiau sovietinės struktūros menininką nubaudė kitaip – užkirto kelią įsidarbinti sostinėje.
„Norėjo išmesti iš instituto, bet gal neišdrįso, tai nedavė darbo Vilniuje. Turėjau išvažiuoti į Telšius. Telšiuose vėl išstačiau tą grafikos ciklą. Ten – vėl saugumas. Iš Telšių išsikrausčiau į Uteną. Ir Utenoje užlaužė. Iš saugumo atėjo anketa, kad nepatikimas“, – kaip buvo blaškomas po visą Lietuvą, pasakoja vyras.
Galiausiai, sako jis, suprato, kad nei kurti, nei dirbti pagal specialybę negalės, todėl įsidarbino Utenos trikotažo fabrike darbininku.
„Kūrėjų padėtis buvo komplikuota. Kurie atsidavė socialistiniam realizmui, fiksavo, kaip komunizme gerai gyventi, pritapo, gaudavo užsakymus. Bet tiems, kurie matė pasaulį tokį, koks jis yra, buvo liūdna. Tie, kurie turėjo intenciją išsivaduoti, tapdavo tėvynės priešais. Jie negalėdavo daryti nei parodų, nieko“, – su liūdesiu balse sako Algirdas.
Vos išsikapstė iš alkoholizmo
Po visiškai sužlugdytų vilčių kurti, pripažįsta A. Indrašius, dar dirbdamas Telšiuose ėmė kilnoti taurelę. „Buvo visko. Buvo alkoholizmo. Iš tų laikų daug kas neatėjo, daug kas palūžo. Mano du draugai – Antanas Masionis ir Bronius Radzevičius – nusižudė. Tuo metu ir mano likimas galėjo būti panašus. Buvo daug kataklizmų, iš kurių galėjau visai neišeiti“, – dabar atvirauja vyras.
Į Vyžuonas, sako jis, sugrįžo manydamas, kad čia tiesiog gyvens, neketino nieko dirbti, tačiau, kaip pats sako, žmonės, gamta ir bendravimas padarė savo: „Apsisprendžiau baigti su visais gyvenimo skausmais, atidėti viską į šalį ir kažkaip pradėti nuo pradžių“.
Tačiau išsivaduoti iš priklausomybės, tikina A. Indrašius, buvo labai sunku. Kaip pats sako, prasidėjus Lietuvos Sąjūdžiui atrodė, kad gyvenimas netrukus pagerės, šalis taps laisva, tačiau jis pats esą jau buvo „įklimpęs iki dugno“.
„Kai grįžau čia, pastačiau kryžių ir prisiekiau, kad pabandysiu susitvarkyti. Jums ir kitiems sunku suprasti, kas yra alkoholizmas. Daug gydytojų sako, kad nedaug kas išsikapsto. Aš prie to kryžiaus buvau triskart atsiklaupęs ir triskart buvau sulaužęs savo priesaiką. Kai jau atrodydavo, kad išsivadavau, kilus dvasiniam konfliktui, kurio negalėdavau išspręsti, vėl griebdavausi taurelės“, – pamena jis.
Iš pradžių, sako menininkas, pavyko negerti metus. Vėliau, po antrojo bandymo atsisakyti alkoholio – trejus metus, tačiau po jų vėl paslydo.
„Tada negėriau penkerius metus ir trečią kartą atsiklaupiau prie kryžiaus. Naktį išeidavau, atsiklaupdavau ir sakydavau: Dieve, koks aš nevalingas, koks aš nevalingas, šitiek iškentėjau – metus, tris ir vėl. Tuo momentu tu pasmerki save už tai, kad negali susivaldyti. Ir po trečio atsiklaupimo – viskas. Pradėjau kurti, visus savo blogus jausmus ir nesusivaldymą sudėjau į kūrybą. Per prievartą dirbdavau naktimis ir dienomis, idant nugalėčiau šitą priklausomybę“, – skaudžia savo patirtimi dalinasi menininkas.
„Vienatvė yra liga“
Paklaustas, kaip mano, kodėl dabar tiek žmonių laimės ieško svetur, pašnekovas sako, kad, jo nuomone, lietuviai patys prisigalvoja nemažai problemų.
„Mano visi darbai skirti vien meilei Lietuvai. Visiems jos istorijos gražiausiems momentams. Gal nedera taip sakyti, bet aš manau, kad tie žmonės bedvasiai. Kaip galima pamiršti tėvynę, lopšį, kuriame tave motina supo? Žmones, su kuriais tu gyvenai, bendravai. Viską palikti ir išvažiuoti. Išvažiuoti gal dėl užsispyrimo, gal dėl kažkokio susigalvoto pažeminimo. Aš pagalvoju, kad ir kiek man skausmo teko patirti, per tą skausmą man atsirado neišpasakytas meilės tėvynei jausmas“, – tikina vyžuoniškis.
Tiesa, vienas jo sūnus taip pat yra pasirinkęs gyvenimą emigracijoje, todėl ir pačiam Algirdui teko pasisvečiuoti šioje šalyje. Būtent tada, sako jis, suprato, kad Lietuvos nė už ką nenorėtų palikti.
„Man keletą dienų teko pabūti nuostabioj šaly – Norvegijoj. Ir per tas tris dienas aš supratau, kad ir kokia graži šalis bebūtų, aš niekada nepaliksiu Lietuvos. Niekada. Ji man pati gražiausia.
Mano gyvenimas, kuris klostėsi gana siaubingai, matyt, išugdė tą jausmą, kad tėvynėje galima gyventi, kaip anksčiau sakydavo, su vandeniu ir juoda duona. Nes tėvynė tai yra tavo motina. Savo tėvynėje net blogiausiais momentais gali su kuo nors pasidalinti, pabendrauti, o išvažiavęs tu esi vienas. Niekam nereikalingas“, – įsitikinęs menininkas.
Šiandien A. Indrašius Vyžuonose gyvena vienas, tačiau sako, kad kaimynai – labai malonūs žmonės, tad neliūdna, yra su kuo pabendrauti.
„Mūsų gatvėj išsiugdė kažkokia atjauta, mes nuostabiai bendraujam. Jei kas ką turim, nueinam, padovanojam. Aš turiu labai daug kriaušių, trijų rūšių. Vienos prasideda, tada antros, o paskutinės, kai jau kausto ledas. Visi laukia šito momento, – juokiasi pašnekovas. -Reikia pačiam nebūti užsidariusiam, nes vienatvė yra liga. Tai yra senėjimo procesas. Matot, koks aš dar jaunas. 82 metai, dar dirbt ir dirbt.“