Kraštas, į kurį taip lengvai nepateksi: kitais metais švęsime prijungimą prie Lietuvos

„Kaip atrodo kiekviena para? – sunerdama pirštus ir palinkdama į priekį retoriškai klausia Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė – Paprastas pavyzdys: paimkite viena ranka kokių 4 kilogramų svorio akmenį ir jį laikykite prie savęs. Visą laiką. Einate valgyti, miegoti? Akmuo su jumis. Po kiek laiko pradės mausti, skaudėti, jausite įtampą. Taip mes gyvename kiekvieną parą“.

97 dienų kelionė tralu

Lietuvoje buvo paskelbta sausra, tad į Rusnės salą važiuojame drąsiai – joks potvynis nesustabdys. Tačiau likus keliems kilometrams iki miestelio, pamatome, kad kelias uždarytas, o Rusnę pasieksime tik dardėdami vieškeliu. Vėliau paaiškėja, kad kelias uždarytas, nes statoma estakada.

Saloje mus pasitinka Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė bei bendruomenės „Rusnės sala“ pirmininkas Saulius Bukantas.

„Rusnė dabar gyvena labai gerai – statoma estakada“, – džiaugiasi Saulius.

„Ji mums be proto svarbi. Laukėme 40 metų. Estakados statybos gali, kad ir metus laiko vykti labai garsiai. Mes tuo tik džiaugsimės, tai muzika mūsų ausims“, – Sauliui antrina Dalia.

Ji pasakoja, kad iki tol Rusnės gyventojai gyveno tik pažadais. Nors per Atmatos upę yra nutiestas tiltas, rusniškiai potvynių metu neturi kaip pravažiuoti pro apsemtą kelią Šilutė-Rusnė. „Potvyniai seniau kankindavo kiekvieną pavasarį, o dabar jau kankino ir žiemą. Pernai metais apsemtu keliu tralais perkeliami buvome 97 dienas. Neskaičiuojame dienų, kai vandens gylis buvo 15 centimetrų ir mes važiavome savo automobiliais“, – pasakoja Dalia.

Praeitais metais, pamena Dalia, net dvi savaites ir tris dienas Rusnės gyventojų niekas nekėlė net tralais į didžiąją žemę. Būtent didžiąja žeme Rusnės gyventojai vadina Lietuvą.

Gyventojų nekėlė, nes vandens lygis buvo pakilęs iki 80 centimetrų ir daugiau. Tomis dienomis žmonės susirinkdavo prie apsemtų pievų ir stebėdavo, ar vanduo neslūgsta.

„Ketvirtadienį estakadą statantiems darbininkams virsime ir vešime sriubą. Jie to dar nežino. Juos mylime kaip tik galime. Įspėjome, kad esame šiek tiek trenkti nuo gražios gamtos. Darbininkai džiaugiasi, kad mūsų vaikai pravažiuodami jiems rodo nykščius“, – juokiasi Dalia. Rusniškių mintys, rodos, tik ir tesisuka apie estakadą.

Apie potvynio sukeliamas problemas jie kalbėti nelabai nori ir tikina, kad jau tunelio gale mato šviesą – estakados statybos turėtų būti baigtos kitų metų gegužę.

„Rusnėje yra dvi mokyklos. Viena skirta viso Šilutės rajono vaikams su negalia“, – sako Dalia.

Pamačius nuostabą mano veide, Dalia patikina, kad gabenti vaikus su negalia į mokyklą potvynio metu yra ekstremalu. „Kai kurie vaikai nesupranta, kas vyksta. Daugiausiai streso kyla auklėtojoms“, – sako seniūnė.

Rusniškiai tikina, kad kai bus atidaryta estakada, jie švęs Rusnės prijungimo prie Lietuvos dieną.

Pyktis su kaimynu šiukštu negalima

Bet kol kas estakada dar tik statoma ir iki jos atidarymo Rusnės lauks dar vienas potvynių sezonas. „Prieš potvynį turime žinoti, kiek yra gimdyvių, ligonių, gulinčių lovose, kiek turime vyresnio amžiaus žmonių. Prasidėjus potvyniui nežinome, kaip išvažiuosime, jei kas nors naktį atsitiks, kaip reikės išsikviesti greitąją pagalbą“, – apie savo kasdienybę pasakoja Dalia.

Potvyniui, moko Dalia, reikia visada turėti duonos, cukraus, miltų, druskos ir degtukų. „O visą kitą gausi pas kaimyną. Mes turime vieną auksinę taisyklę: su kaimynu pyktis saloje nepatariama. – Dalia įdėmiai pasižiūri ir leidžia suprasti, kad ji tikrai nejuokauja. – Tavo giminės gali būti patys geriausi, turtingiausi, bet kai tave apsems, jie gyvens ten, didžiojoje žemėje. O kaimynas, kuris turi plaktuką, šieno ar dar ko, jis čia. Jei mes susipyksime, tai kaimynas per kitą potvynį atsimins. Aš jam geriau nusileisiu, išvirsiu kavos ir gyvensiu draugiškai.“

„Aš kaip žemaitis dar po dviejų metų atsiminsiu“, – nusijuokia Saulius.

Taip mano tik tie, kurie nežino žodžio tėvynė

Karts nuo karto, pastebi bendruomenės nariai, viešojoje erdvėje pasirodo klausimai, kodėl Rusnės gyventojai kelis kartus per dieną potvynių metu nori persikelti į kitą pusę? Tokiems kritikams Dalia turi tvirtą atsakymą. „Esame suaugę, sąmoningi ir neprivalome kažkam atsiskaityti, jei važiuojame pas gydytoją, ar į kirpyklą“, – sako Dalia.

Apie išsikraustymą iš salos net negali būti kalbos. „Į Rusnę iš Telšių atsikėliau prieš 20 metų. Neradau gimtinėje sau žmonos. – šypteli Saulius ir priduria, kad Rusnėje gražiausios moterys. – Čia gamta yra laukinė natūrali, be kosmetinių patvarkymų. Jeigu tu pamėgai šitą kraštą, tai tu vargu ar iš čia išsikelsi“.

Išgirdusi, kad pokalbis pakrypo apie išsikraustymą, Dalia išsitiesia lyg styga. „Išsikraustyti, kai čia kapinėse palaidoti mūsų tėvai, artimieji? Taip gali kalbėti tik tie, kurie nežino žodžio tėvynė“, – sako seniūnė.

Anot jos, Rusnės saloje kiekviena diena yra skirtinga. Seniūnė pasakoja, kad viename salos kampe čiulba vieni paukščiai, kitame – kiti. „Aną vakarą išėjau į lauką. Pastebėjau, kad paukščiai pritilę, išperėjo vaikus.

Bet yra kita muzika – mašalų. Tų, kurie nekanda. Tas zyzimas yra ramybė. Čia atvykę gali sužinoti, kaip kvepia vanduo. Mūsų gamta, dumblas turi kvapą. Galbūt tas kvapas kažkam yra nemalonus, bet mums jis pats maloniausias. Kada jis susimaišo su ajerų, dobilų kvapu, atsiranda dar kitoks kvapas“, – su šypsena pasakoja pašnekovė.

Vietinių gyventojų tiesiog nebeliko

Pašnekovai tikina, kad Rusnė ypatinga ne tik savo gamta, bet ir istorija. Čia, pasakoja jie, seniau buvo vokiečių kraštas. Tuos laikus dabar pamena tik pastatai, pavyzdžiui, kitais metais 600 gimtadienį mininti liuteronų bažnyčia.

„Šišioniškių jau nebelikę. Tokio srauto vokiečių turistų, kurį turėjome prieš 25 metus jau nebėra. Seniau atvažiuodavo ištisi pilnutėliai autobusai, išlipdavo vienodo amžiaus žmonės. Apie 70-80 metų. Jie čia gimę, augę, grįžo pasižiūrėti į savo namus“, – pamena Dalia.

Anot jos, 1944 metais spalio mėnesį buvo susprogdintas Rusnės tiltas. Traukėsi ir kareiviai, ir civiliai. Žmonės, sako seniūnė, pasitraukė taip kaip stovėjo ir ne vienerius metus Rusnės saloje stovėjo tuščios sodybos. Jos buvo apgyvendintos jau po karo 1956 metais.

Tačiau ir dabar karts nuo karto rusniškiai pamato žmonių su uniformomis. Tai pasieniečiai. Siena su Rusija yra taip arti, kad plika akimi galima pamatyti, ar kitoje pusėje upės esančiame bokšte stovi rusų pasieniečiai.

Dalia nusijuokia, kad visi klausia, kaip atrodo gyvenimas taip arti sienos.

„Nejaučiame, kad gyvename pasienyje. Nejaustume dar labiau, jei neapsilankytų pasieniečiai. Nuvažiavus arčiau sienos, pasigrožėti gamta, galime sutikti pasieniečių. Tada ant savęs pykstame, jei neturime dokumentų. Mums įprasta turėti dokumentus“, – sako Saulius.

Esą jie nei mato, nei girdi karinių pratybų, kurios būna vykdomos Kaliningrade. Apie tai Rusnės gyventojai sužino tik iš žiniasklaidos.

Marių taisyklė arba kaip žvejai „pareidavo dugnu“

Saulius svarsto, kad Rusnės gyventojus ramybės išmokė vanduo. Tačiau senieji žvejai, pasakoja Dalia, neapsieidavo be užkalbėjimų ir burtų. Anot jos, seniau žvejams į kišenes prikraudavo česnakų. Buvo manoma, kad česnakai apsaugos nuo piktųjų dvasių.

Be užkalbėjimų egzistavo ir viena taisyklė, kurią dar šiai dienai žino žmonės. „Tai nerašyta marių taisyklė. Už jos sulaužymą niekas neduodavo į teismą. Ją pažeidęs tiesiog nepareidavo namo. Tai pats baisiausias nusikaltimas, kai žvejys iš žvejo vagia, žinodamas šitą sunkią duoną. Tai baisiausia nuodėmė mariose. Vagis skubėdamas supjausto tinklus. Tokie žmonės „pareidavo dugnu“, – tikina seniūnė.

Senieji žvejai turėjo savo tradiciją, o Rusnės bendruomenė turi savo, sako Saulius. Bendruomenės nariai pasakoja, kad nauja jų tradicija: vardiniais laikrodžiais apdovanoti visas saloje gyvenančias mergaites vardu Rusnė. Kol kas tokių yra dvi.

Anot Sauliaus ir Dalios, sala yra puiki vieta kurtis jaunoms šeimoms. „Grynas oras, laukinė gamta. Jeigu jaunos šeimos gyvens čia, valgys daug žuvies, tai tikrai gims sūnūs. Kas valgo daug žuvies, gimdo berniukus“, – šypteli Dalia.

Pašnekovai tikina, kad sala marių sąskaita didėja, tad vietos užteks visiems.