Užsiėmimai populiarūs net tarp emigrantų
Lekėčius apsukome bent tris kartus, kol galiausiai suradome vienoje iš miško pašonėje esančių medinių trobelių įsikūrusius kulinarinio paveldo namus – Lekėčių bendruomenės moterų klubo būstinę. Čia mus pasitiko dvi klubo narės, vadovė Vaida Brazaitienė ir žoliautoja Adelė Skeisgielienė, kurią galėtume pavadinti klubo idėjinė lydere bei siela. Šiame namelyje moterų klubo narės priima turistus, grupes iš įvairių įstaigų (mokyklų, darboviečių), sulaukia svečių iš užsienio ir net trumpam sugrįžusių emigrantų. Tarp pastarųjų, pasak moterų, kulinarinio paveldo užsiėmimai vis populiarėja.
Viename iš kambarių, kuriame yra didžiulis stalas, suolai ir krosnis, vykdomos edukacinės programos apie kulinariją, kitame moterys organizuoja savo darbų parodas ir eksponuoja turimą produkciją – kosmetiką, muilus, šalikus, drobinius maišus ir dar daugiau – kurią dažniausiai gamina galiniame kambaryje.
„Esame surinkę autentiškus Lekėčių krašto receptus, pristatome visus valgius, jų receptūras, kaip juos gaminti bei kaip ragauti. Adelė, kaip žoliautoja, papasakoja apie viską iš sveikos gyvensenos pusės“, – edukacines programas trumpai apibūdina klubo vadovė.
Vienam asmeniui užsiėmimas kainuoja 6 eurus. Tokia paslauga, anot V. Brazaitienės, populiari, todėl lankytojai turi susitarti iš anksto. Ją moterų klubas pradėjo teikti prieš ketverius metus, kai buvo įkurti kulinarinio paveldo namai, kuriuose susitikome. Bendrai, moterų grupelė kartu veikia jau 15 metų (oficialų statusą įgijo prieš 12).
Dvi narės čia dirba nuolat – tai žoliautoja Adelė ir šeimininkė Roma Mureikienė, atsakinga už šakočius bei duoną. Abi moterys pensinio amžiaus, o visos kitos vis dar turi nuolatinius darbus, pavyzdžiui, vadovė V. Brazaitienė pagal specialybę dirba teatro srityje. Ji pasakoja, kad klubo veikla reikalauja daug laiko, todėl tik kalbėti, kad priklausai klubui, neužtenka – reikia prisidėti prie veiklų organizavimo, tvarkos palaikymo naudojamose patalpose.
Receptų negaili ir dirba ne dėl „parodos“
Klubo narių ir lankytojų vertinamos žoliautojos Adelės žinios nelieka uždarytos paslapčių skryniose, paklausta, ar negaila, neatsibosta dalintis pačios sugalvotais unikaliais receptais ir idėjomis, ji sako, kad priešingai – labai patinka.
„Man labai smagu dalintis savo žiniomis su kitais žmonėmis, nes tai kuria tokį „savęs pratęsimą“. Tų eglių saldainių mintis tikrai, kažin, ar šovė kam nors į galvą. Pabandžiau, pagaminau ir skanu! Atsinešiau ir daviau moterims paragauti. Pati tada jaučiuosi „kaip ant sparnų“. Nejaugi vaikščiosiu ir laikysiu viską sau, sakysiu, kad aš viena pati žinau, o jums tegul liks neaišku, kas ir iš ko padaryta. Su visais dalinuosi ir man smagu, smagu ir kai žmogus, pasidaręs ką nors pats, pasidžiaugia. Aš tikiu ta nematoma gija, kad jei žmogus už šimtų kilometrų jaučia man dėkingumą – tai iki manęs „pareina“. Kaip sako, dievulis be gerų darbų nepriima“, – šypsosi moteris.
Paklausta apie tai, ar klube išmoktas pamokas moterys pritaiko kasdienybėje, V. Brazaitienė tikina, kad nemėgsta „parodomųjų“ veiklų, kurių negalima pritaikyti realiame gyvenime.
„Mes darome viską ne tik teoriškai. Kai mokome žmones kepti duonutę – tai ne kaip suvenyrą, mažą, kietą, nevalgomą gabaliuką su vardo incialais, kurį galima parsivežti ir nežinia, kur padėti. Su visa kompanija kepame tikrai didelį 6 kilogramų kepalą ir mokome detaliai, kad žmonės keptų namuose. Norime, kad viskas būtų tikra, o ne tik dėl vaizdo ir tik teoriškai.
Pačios mokėmės iš Adelės ir darome namuose arbatas, mišinius ir turime daug žinių, ką prie ko valgyti, ką su kuo gerti, kas nekenkia, kas sveikiau ir tai įsigyvena ne tik tarp moterų, bet ir jų šeimų – įsitraukia vaikai ir vyrai“, – teigia klubo vadovė. Visgi ji sutinka, kad būna ir tokių, kas pasijuokia iš „sveikuolių mados“.
Įsigijo įmantrų parfumerių įrankį
Viename iš namo kambarių moterys įkūrė nedidelę kosmetikos „laboratoriją“, kur gamina natūralią kosmetiką su Lekėčių apylinkėse randamais augalais: gysločiais, ievomis, pipirmėtėmis, varnalėšomis, erškėtrožėmis ir dar daugiau. „Vieninteliai konkurentai – stirnos ir briedžiai“, – juokauja moterys. Tikriausiai todėl, kad jų produktai, palyginus su esančiais parduotuvėse, parduodami už nedidelę kainą, o jų ingredientai visuomet netipiniai, tačiau naudingi.
Kosmetikos gamybai moterys dažnai naudoja įsigytą distiliavimo aparatą – alembiką. Tai varinis prietasas, skirtas hidrolatų bei eterinių aliejų gavimui. Hidrolatai – tai distiliuoti įvairių augalų vandenys. Jie gaminami taip: alembike kaitinami vandeniu užpilti augalai. Garai, prisisodrinę augalo medžiagų ir susikaupę alembiko viršuje, leidžiasi žemyn, kur būna atvėsinami ir išsilieja vandeniu. Pagaminti hidrolatai naudojami drėkinti odą, nuraminti po saulės vonių arba tiesiog dėl aromato, pasak pašnekovių, jie labai tinka alergiškai odai.
Klubo žoliautoja Adelė pasakoja, kad augalus natūraliems kosmetikos produktams – muilams, hidrolatams, lūpų pieštukams – parenka pagal jų poveikį odai, sako, kad nenaudoja tokių, kurie neturi jokių teigiamų savybių, bet patinkantį hidrolatą žmonės dažnai renkasi ir pagal kvapą, pavyzdžiui, ievų aromatas padalina žmones į dvi „stovyklas“ – tuos, kuriems šis kvapas labai patinka ir tuos, kurie jo negali pakęsti.
Paklausta, kaip ji sukaupė tiek žinių apie visus augalus ir jų panaudojimą, A. Skeisgielienė pasakoja, kad visą informaciją pirmiausiai išgirdo vaikystėje, žoliaudama su tėčiu, vėliau mokėsi iš knygų, o dabar ir iš internete esančių svetainių tiek lietuvių, tiek vokiečių kalba. Moteris pasakoja, kad iki šiol, būdama brandaus amžiaus, vis tiek „užsiskaito“ straipsnius internete iki paryčių.
Lekėčių moterų klube pagamintus hidrolatus buteliukuose su purškikliais gali įsigyti ir klubo svečiai, čia jie kainuoja po 5 eurus. Žoliautoja parodė ir savo gamybos lūpų pieštukus su gysločiais bei sakais, kuriuos parduoda už 2 eurus. Jie gaminami iš kokosų aliejaus, vaško ir pasirinkto augalo. Didžioji dalis visų lėšų, gaunamų iš edukacinių programų ir parduodamos kosmetikos, skiriamos kulinarinio paveldo namams, kuriuose jos įsikūrę.
Spyglių saldainiai, uogienės ir gysločių traškučių receptas
Šakočiai bei naminė duonelė yra įprasta kulinarinio paveldo užsiėmimų dalis, tačiau Lekėčių moterys į savo edukacines programas įtraukia ne tik tai: ant stalo išdėliojami įvairiaspalviai, daugiausiai žali skanumynai stebina neįprasta receptūra: eglių spyglių saldainiai, eglių džemas, pušų kankorėžių džemas (sako, kad tinka naudoti vietoje „Pertusino“, nuo kosulio), morkų saldainiai ir gysločių traškučiai.
Visus šiuos skanumynus moterys gamina pačios bei noriai moko svečius, kaip pasidaryti jų namuose. Pasak jų, viskas labai paprasta, pavyzdžiui, eglių džemui naudojami dar švelnūs jų spygliukai, kuriuos galima tiesiog sutrinti su medumi arba cukrumi. Moterys teigia, kad toks skanumynas itin pagardina ledus. Ragauto džemo skonį geriausia būtų apibūdinti taip: toks, koks eglyno kvapas – gaivus ir lengvai atpažįstamas.
Paklausta apie tai, ar tokie receptai nedirgina skrandžio, jau kelis dešimtmečius pagal juos gaminanti A. Skeisgielienė patikina, kad ne, ir siūlo jų pasidaryti patiems, todėl nurodė gysločių traškučių receptą.
Gysločių traškučiams reikės: kuo sveikesnių, nepažeistų gysločių lapų, aliejaus ir druskos (pagal skonį). Paruošimas: lapus reikia nuplauti, nudžiovinti ir subėrus į indą sudrėkinti aliejumi. Jei norisi sūresnių, apiberti druska o tada įdėti į įkaitusią orkaitę. Lapus reikia kepti maždaug dešimt minučių, o tuomet galima valgyti, taip pat puošti kitus patiekalus, nes iškepti lapai įgauna sodrią spalvą ir išlieka gražios formos.