Bėgant laikui miesto teises įgijusi gyvenvietė buvo apipinta ir daugybe istorijų – nuo raganų deginimo iki pranašiškų sapnų, paskatinusių šių laikų Vytautą, vieną vietos bendruomenės narių, atstatyti nugriautus miesto simbolius – vartus.
Darsūniškio vartų istorija
Šalia įvažiavimų į miestelį yra trys vartai-koplytėlės, kurie Darsūniškį daro išskirtiniu visoje Lietuvoje.
Ilgametis kultūros namų darbuotojas Vytautas Lapinskas buvo tas kraštietis, kuris inicijavo vartų atstatymą 1990-aisiais ir, pasak Darsūniškio bendruomenės pirmininkės, geriau nei kiti žino apie visus su jais susijusius įvykius.
O vartų istoriją jis pasakoja taip: pastatyti jie buvo skirtingu metu, dveji XVIII a. pabaigoje, pažymint miesto ribas, ir tretieji XX a. pradžioje. Praėjo du pasauliniai karai, Darsūniškio gyvenvietė patyrė ir gaisrą, kuris nuniokojo viską, tačiau vartai išliko.
Pirmiausiai, pasakojama apie Šv. Agotą, globėją nuo gaisrų, kurios statula buvo įkelta į vieną iš koplytėlių. Seniau manyta, kad jei kas nors užsidegdavo, reikėdavo pabarškinti lazdele į vartus ir paprašyti jos, kad gaisrą užgesintų.
1963 m. visi šie vartai buvo sugriauti, kaip sako pats V. Lapinskas, „užkliuvo valdžiai“. Vyrui tuomet buvo 25 metai.
Susapnavo keistą sapną
V. Lapinskas pasakoja, kad nuo senovės iki dabar tikima, kad pravažiuojant pro Šv. Agotos vartus galima jos paprašyti kokios nors pagalbos. Čia, pasak jo, prieglobstį nuo stribų rasdavo ir partizanai, kurie nepastebėti miegodavo vartų viršuje.
Paties Vytauto tėtis buvo partizanas, kurį nušovė, todėl būdamas vaikas jis augo su močiute. Kai atėjo laikas išeiti į armiją, jis sako susapnavęs nepažįstamus žmones, kurie jam nurodė, jog vyro laukia sunki liga, kurią jis išgyvens, o po to atstatys Darsūniškio vartus.
Nors liga iš tiesų užkirto kelią į armiją, sapnus jis teigia greitai užmiršęs, baigė kultūros mokyklą, dirbo skirtinguose miesteliuose, tačiau viskas apsisuko aplink ir jis grįžo į Darsūniškį. Pasak jo, visada neapleido mintis, kad nugriovus vartus kažkur išliko jų skulptūros. Ta mintis vis skatino apsilankyti Šv. Kazimiero bažnyčioje įrengtame muziejuje, „vis knietėjo pažiūrėti“. Laikraštyje perskaitęs žinią apie muziejaus uždarymą V. Lapinskas atkakliai reikalavo leidimo apžiūrėti, kas jame buvo saugoma. Nuojauta neapgavo, šiek tiek apgadintos skulptūros buvo rastos ten ir parvežtos atgal į Darsūniškį.
„Pirmiau nei Vilnius kapinėse 1988 m., Visų šventųjų dieną, išsikėlėme vėliavą ir rinkome parašus už tai, kad norime atstatyti Darsūniškio vartus. Visi pasirašė“, – su šypsena pasakoja tuomet Sąjūdžio nuotaikomis gyvenęs V. Lapinskas.
Galimai paskutinis raganų laužas Europoje
XVIII a. pradžioje du Darsūniškio gyventojai – Sofija ir Juozapas Šarkos buvo sudeginti ant laužo už raganavimą. Manoma, kad tai buvo paskutinis toks laužas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Pasak V. Lapinsko, mistikos šioje istorijoje yra mažiau nei atrodo ir viską galima paaiškinti gana paprastai.
„Tai buvo bažnytiniai reikalai. Bažnyčioje susipyko vargonininkas ir zakristijonas. Zakristijono pavardė buvo Šarkus ir kažkas sugalvojo, kad jo žmona, Šarkuvienė, taip vadinama dėl žodžio „šarka“. Todėl pasakė, kad ji raganauja, kad jos plaukuose rado ir šarkos plunksnų. Dar ji buvo tokia lyg daktarė, žolininkė, tad jie viską kartu „suvedė“ ir įvyko teismas. Darsūniškis tada turėjo miesto teises, savo teismą, nebuvo pavaldus ir juos nuteisė“, – pasakoja V. Lapinskas.
Nėra kur pavalgyti net gedulingų pietų
V. Lapinskas kartu su bendraminčiu Kastyčiu Pavalkiu 2002 m. visiems miestelio rūpesčiams spręsti įkūrė Darsūniškio bendruomenę. Vėliau vadovavimą perdavė į darsūniškietės pradinių klasių mokytojos, dabar vaikų darželyje dirbančios, Rasos Lukošienės rankas. Šiuo metu bendruomenei priklauso 38 žmonės, kurie sudaro beveik ketvirtadalį visų Darsūniškio gyventojų.
„Tai patys aktyviausi, kurie nori čia gyventi, kuriems rūpi miestelio ateitis. Čia gyvena darbštūs žmonės, tvarkingi, prižiūri savo sodybas. Kas atvažiuoja, tikrai apsidžiaugia, kad čia gražu“, – pasakoja R. Lukošienė
Per veiklos metus atsirado naujų darbų bendruomenės nariams ir naujų pramogų Darsūniškio lankytojams. Įkurtas parkelis, kuriame iki šiol viskas tvarkoma bendrų talkų metu. Vėliau Darsūniškio pakraštyje atnaujintas mineralinio vandens šaltinis, o dabar žingsnis po žingsnio kuriamas bendruomeninis laikino apgyvendinimo ir galbūt maitinimo paslaugų verslas, nes, pasak R. Lukošienės, Darsūniškyje kol kas nėra net kur pavalgyti gedulingus pietus.
Verslas, jos teigimu, turėtų būti įkurtas bendruomenės namų patalpose, ankstesniąją jų vietą teko užleisti. Ten šiuo metu įkurta šarvojimo salė, kuri, tikina pašnekovė, buvo labai reikalinga.
Dabartiniame pastate beveik visus darbus daro patys bendruomenės nariai, pavyzdžiui, neseniai griovė sienas, lubas, grindis. Visa tai – neatlygintina visuomeninė veikla.
Jaunų šeimų – mažuma
Paklausta, kodėl ji liko gyventi gimtinėje, kai daug kas išvažiuoja, R. Lukošienė sako, kad tokios minties nebuvo.
„Na, aš jau „amžiuje“. Čia užaugau, čia gyveno mano tėvai, reikėjo juos prižiūrėti. Taip ir likau, gavau darbą čia. Vaikai mano Vilniuje, bet mane turbūt ištiko meilė savo kraštui. Maža vietovė, bet niekas nesiskundžia“, – teigia R. Lukošienė.
Viena iš Darsūniškyje gyvenančių pašnekovių, paprašiusi neminėti jos vardo bei pavardės, taip pat dirba kultūros srityje ir čia sugrįžo po gyvenimo dideliame mieste užsienyje. Čia, pasak jos, ir daugiau laiko lieka sau, ir pigiau pragyventi. Pasiilgę miesto iš Darsūniškio į Kauną gali nuvažiuoti per pusvalandį. Juokaudama ji metė iššūkį miestiečiams: paprašė parodyti sostinėje gyvenančią mamą, kuri vaiką į mokyklą nuveža per 5 minutes.
Bendruomenės pirmininkė pasakoja, kad Darsūniškį į savo maršrutus vis dažniau įtraukia turistų grupės, jiems ir visiems kitiems miestelio lankytojams sukurta lankytinų vietų mobilioji programėlė.
Kaip pasakoja vietiniai, šiame miestelyje jaunų šeimų nedaug, iki dešimties. Jaunimas į Darsūniškį esą grįžta vasaroti tėvų ir senelių sodybose arba pailsėti, tačiau nuolatiniam gyvenimui šią vietovę renkasi retai.
Pačiame Darsūniškyje mokyklos nebėra, todėl vaikus tenka vežti į artimiausią mokyklą Kruonyje, bet tai netrunka ilgai, nes miestuose įprastas eismas čia rytinės rutinos niekada nesutrukdo. Per beveik valandą, praleistą ten, pro mus pravažiavo vos keli automobiliai.
