Svarstantiems, ką pamatyti šiame krašte, ilgai galvos sukti neteks – štai įspūdingiausios Andalūzijos vietos, kurias aplankyti pakaks savaitgalio, todėl kelionė neišvargins, o norintiems pabūti ilgiau – liks daugiau laiko apkeliauti ir kitas, ne ką mažiau įspūdingas, Ispanijos vietas.
Didingasis „Caminito del Rey“ ir pietūs „La Garganta“ restorane
Vienas įsimintiniausių Andalūzijos lankytinų objektų, kurio tikrai siūlyčiau nepraleisti, – „Caminito del Rey“, dar kitaip vadinamas „Karaliaus keliu“, pūpsančiu Gaitanes tarpeklyje (isp. Desfiladero de los Gaitanes). Nors tai ir siauras, klinties uolose susiformavęs tarpeklis Malagos provincijoje, jis didžiai įspūdingas – čia įrengta 3 kilometrų ilgio trasa, įsikūrusi daugiau nei 100 metrų aukštyje virš Guadalhorce upės. Šios trasos plotis nesiekia nė vieno metro, o medines pažintinio tako lentas retsykiais keičia permatomas stiklas, tad bijantiems aukščio, tai – nedidelis iššūkis, tačiau tikrai vertas kiekvienos kruopelytės dėmesio.
Tarpeklyje lankytojų laukia stulbinanti uolų, telkšančio turkio spalvos vandens ir vietinės floros praraja. Čia pasijusite it paukščiai, sklandantys ore, – visos grožybės atsidurs po kojomis, o 300 metrų siekiančios uolų viršūnės taps geriau įžiūrimos. Nors anksčiau ši vieta buvo gavusi pavojingiausio pasaulio tako titulą, kuris ilgą laiką apskritai buvo uždarytas ir neprieinamas visuomenei dėl gyvybei pavojingų, griūvančių ruožų, šiandien čia vaikščioti saugu – po tako rekonstrukcijos ekskursijos dalyvius saugo apsauginės tvorelės, privalomai dėvimi šalmai ir nuolatinė darbuotojų priežiūra.
„Caminito del Rey“ pastatytas prieš daugiau nei 100 metų, o jo paskirtis tada tikrai nebuvo susijusi su turistais. Takas buvo įrengtas judėti hidroelektrinės darbininkams, čia stačiusiems užtvankas. Savo vardą jis gavo po karaliaus Alfonso XIII vizito. Teisybės dėlei, karalius čia ilgai neužsibuvo – visos trasos neįveikė, tačiau jo vizitas istorijoje įsirašė ilgam. Senasis takas vis dar įsitaisęs po naująja trasa, o be to, čia galima pasigrožėti ir anksčiau gyvenusių vietinių gamtos beveik pasiglemžtu namu ir likusiais sodo augalais, taip pat stebėti siaurą, uolose įrengtą, geležinkelio vėžės ruožą. Beje, ja vis dar rieda traukiniai, tad taku ir jį supančiais vaizdais, bijantys aukščio, gali pasigrožėti pro kajutės langus.
Svarstantiems čia apsilankyti, derėtų apsvarstyti žygį grupėje su gidu. Mūsų grupei gidė papasakojo ne tik istorinius faktus apie taką ir jo statybas, bet ir pasidalijo niekur iki šiol negirdėtomis įžvalgomis apie vietoje augančius augalus ir čia įsikūrusius laukinius gyvūnus. Tad apsilankę čia ne tik pamatysite gražius gamtos peizažus ir virš galvos skriejantį sakalą, bet ir daugiau sužinosite apie augmeniją, būdingą šiam regionui. O šios žinios išties pravers. Gidė mums pademonstravo vieną rožiniais žiedais turistus viliojantį augalą, dažnai sutinkamą Ispanijos pakelėse, kuris yra toks nuodingas, kad geriau jo neliesti ir jokiu būdu nevalgyti. Antraip – gresia mirtis. Tad po žygio tikrai žinosite, prie kokių augalų Ispanijoje šiukštu nesiartinti.
Svarbu pastebėti, kad ši vieta itin mylima turistų, todėl planuodami kelionę turėkite omenyje, jog patekti čia gali būti sunku. Teko girdėti, kad bilietus čia tiesiog šluote šluoja, todėl juos reikėtų įsigyti bent porą mėnesių prieš kelionę. Jei bilietų iš anksto neįsigysite, galite bandyti laimę vietoje, iš ryto atvykus ir pasiteiravus, ar yra laisvų bilietų. Vis dėlto, tokiu būdu čia patekti pasiseks tik vienetams. Derėtų pastebėti ir tai, kad šiuo taku gali žygiuoti tik vyresni nei 8-erių metų vaikai, todėl tėvams su mažamečiais verčiau rinktis pasivaikščiojimą po apylinkes, kurios taip pat nepalieka abejingų. Daugiau informacijos apie „Caminito del Rey“ ir bilietus rasite ČIA.
Trasos pabaigoje, visai čia pat, įsikūręs restoranas „La Garganta“. Tad abstulbusiems nuo tarpeklio grožio, jo palikti iš karto nebūtina – visas peizažas atsivers tiesiog nuo pietų stalo. Čia lankytojams siūlomi tradiciniai Andalūzijos regiono valgiai. Tiesa, čia galite rezervuoti ir nakvynę. Plačiau žiūrėkite ČIA.
Į senovės laikus nukelianti Ronda
Vos už valandos kelio nuo bene gražiausio regiono tarpeklio – istorinis Rondos miestas. Jis, beje, taip pat įsikūręs itin kalnuotoje vietovėje – apie 750 metrų aukštyje virš jūros lygio. Ši vieta – pasakiška ir įspūdinga tuo, kad nuo keletos čia įrengtų apžvalgos aikštelių priešais lankytojų akis atsiveria didžiulis horizontas, kuriame, gerai įsižiūrėjus, galima pamatyti vynuogynų laukus, žaliuojančią Ispanijos gamtą, kur nors tolumoje vietinių gyventojų namus ar juose jūros žydruma tviskančius baseinus.
Akį kerinčių vaizdų netrūksta ne tik horizonte, bet ir pačioje Rondoje. Ir čia lankytojų laukia apytiksliai 100 metrų gylio El Tacho tarpeklis, atsiradęs dėka per miestą tekančios Gvadalevinos upės, dalijančios jį pusiau. Bene žymiausias Rondos objektas – virš upės įkurtas „Naujasis tiltas“ (isp. Puente Nuevo), kuris žavi ne tik savo išskirtine architektūra, bet ir istoriniais faktais. Gidas mums pasakojo, kad tai – bene prabangiausias kalėjimas visame pasaulyje (turint omenyje vaizdus, kurie jį supa). Centrinės tilto arkos dalyje galima pastebėti duris, kurias pravėrus rastumėte kamerą, Pilietinio karo metais naudotą kankinimams ir nusikaltėlių kalinimui.
Šį miestą dėl jo turimų architektūrinių ir gamtos turtų pamilo ne vienas garsus žmogus. Vienas jų – Ernestas Hemingvėjus, rašęs, kad tai – miestas, skirtas įsimylėjėliams. Rondą, rašė jis, supa romantiški vaizdai, žavios promenados. Čia, pasak amerikiečių novelisto, gausu gero vyno, puikaus maisto. Tad Ronda – nuostabi vieta pamaloninti ne tik išskirtinių vaizdų ištroškusias akis.
Kad Ronda išties įspūdinga ir traukianti dėmesį, įrodo ir milijonai čia atvykstančių turistų per metus bei užsienio kūrėjų dėmesys. Popmuzikos gerbėjai Rondos architektūrą ir garsiąją koridą galėjo stebėti Madonnos vaizdo klipe „Take A Bow“, o ikoniškosios „Bondiados“ mėgėjai – Danielį Craigą, šokinėjantį nuo tilto ir lakstantį Rondos skersgatviais. Čia lankėsi ir Mišelė Obama su dukra, iš kur vėliau traukė į dar vieną įspūdingą Andalūzijos miestą – Marbelją. Tad traukime ir mes.
Marbelja ir pietūs „Maruja Limoon“ restorane
Marbelja nuo anksčiau aprašytų objektų skiriasi tuo, kad tai – pakrantės miestas. Tai, kaip sako vietiniai, – Costa del Sol (liet. „Saulės kranto“) deimantas, pasižymintis itin gražia jūra (būtent taip šifruotųsi miesto pavadinimas, mat mar, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia jūra, o bella – graži) ir išskirtinėmis pakrantėmis.
Marbelja anksčiau buvo vadinama Saldubos vardu, tačiau čia atvykusi karalienė Izabelė, įžvelgusi pakrantės grožį, ne tik pakeitė miesto pavadinimą, bet ir jį patį. Romėniškoji Salduba tapo krikščioniškąja Marbelja, kurioje viena po kitos ėmė dygti bažnyčios. Garsiausia jų yra Santjago bažnyčia – pirmoji katalikiška šventykla šiame mieste.
Didelį įspūdį mums paliko ir miesto centrinėje dalyje esantis Alamedos parkas. Nors jis ir nedidelis, trumpam užėjus čia gali pasijusti it džiunglėse – gausybė augalų ir palmių primena tropikus, o jų kuriamas šešėlis, krentantis ant čia įrengtų suoliukų, bus puiki proga atsipūsti karštomis vasaros dienomis ir suvalgyti porciją ledų. Dėmesio verta čia ir Avenida del Mar alėja, vedanti link pakrantės, kurioje galite pasigrožėti garsaus ispanų menininko Salvadoro Dali skulptūromis.
Pasakiškame senamiestyje mažus baltus namelius siaurose akmenimis grįstose gatvelėse supa žydintys vaismedžiai ir nepriekaištingai prižiūrėti krūmai, apstu mažų restoranėlių ir įvairiausių vietinių parduotuvėlių. Be to, čia galima pasigrožėti ir tradiciniu ispanų muzikos – šokio stiliumi flamenko, kuris būtent ir kilo Andalūzijoje. Viena tokių vietų, kurioje rengiami flamenko vakarai, – „Tablao Flamenco Marbella“.
Marbelja garsi ir savo golfo aikštynais, aukštos klasės viešbučiais ir restoranais. Be to, ji laikoma vienu garsiausių ir prabangiausių kurortų pietinėje Ispanijos dalyje. Čia traukia viso pasaulio turtuoliai: nuo arabų šeichų iki meno, kino ir muzikos žvaigždžių. Elito jachtos čia išrikiuotos Puerto Banus prieplaukoje, kurioje prabanga tviska ne tik laivai, bet ir čia įsikūrusios garsiausių pasaulio mados ženklų parduotuvės ar lėtai pro šalį gatvėmis riedantys greičiausi turtuolių sportiniai bolidai. Vaikščiodami Marbeljos gatvėmis galite sutikti tokias pasaulinio lygio žvaigždes kaip aktorė Eva Longoria ar garsus futbolininkas Cristiano Ronaldo. Tai – tik dalis garsenybių, turinčių nekilnojamąjį turtą šioje pakrantėje.
Pasivaikščiojus Marbeljos pakrante ir senamiesčio gatvelėmis, užsukome į „Maruja Limoon“ restoraną. Šis restoranas įsikūręs šalia bažnyčios, tad mums pasisekė – sėdėdami lauke galėjome stebėti vestuvių procesiją. Maistas čia – dieviškai skanus. Tiesa, kainos čia tikrai nėra vienos žemiausių Ispanijoje, tačiau patikėkite, patiekalų skonis – tikrai vertas kiekvieno cento. Kainas ir informaciją apie restoraną rasite ČIA.
Vakarienė Benalmadenoje, restorane „La Viborilla“
Nors pačioje Benalmadenoje nesilankėme, atvykome į čia įsikūrusį restoraną dėl jo puoselėjamų tradicijų ir nuostabaus jūros bei gamtos peizažo. Restoranas stovi ant jūros kranto, mažyčiame paplūdimyje. Tai – labai jauki, romantiška vieta, lepinanti ne tik akis, bet ir ausis – ošiančios jūros fonas tikrai nepaliks abejingų.
Vis dėlto, didžiausias dėmesys šiame restorane krypsta ne į jaukią aplinką ir akį kerinčius žydro vandens vaizdus, o į išskirtinę valtį, esančią visai čia pat įėjimo. Klausite, kuo ji tokia ypatinga? Būtent čia kepama tradicinė Malagos regiono žuvis. Nuo XIX amžiaus vietiniai ispanai Malagos provincijoje kepdavo šviežias sardines (isp. espeto) tiesiog paplūdimiuose. Dar prieš 30–40 metų jie maudavo šviežias, ką tik pagautas, sardines ant bambuko iešmo, smeigdavo jį į smėlį prie laužo ir laukdavo, kol sardinės gražiai apskrus. Iškepusią žuvį valgydavo vietoje, tiesiog rankomis.
Būtent šią tradiciją iki šiol puoselėja 1974 metais įkurtas „La Viborilla“ šeimos restoranas, kuriame sardinės kepamos autentiškoje žvejų valtyje, prikrautoje paplūdimio smėlio. Valtis čia įmontuota taip, kad ją būtų galima sukioti. Tai, pasak restorano savininkės Bridget Laros, padeda nukreipti sklindančius dūmus nuo žuvies – taip išsaugomas jos autentiškas sardinių skonis.
Kaip pasakoja restorano savininkė, sardinės kepamos kūrenant alyvmedį, o ne mums įprastas anglis, – tai taip pat lemia sardinių išskirtinį skonį. Sardinėms paruošti tereikia druskos, o joms iškepus – pakanka apšlakstyti citrina. Sardinių sezonas, kuomet Malagos provincijos lankytojai gali paragauti šio tradicinio delikateso, prasideda gegužę ir baigiasi spalį. Vis dėlto, pats geriausias metas ragauti sardines, pasak vietinių, yra gegužė ir rugpjūtis – tada žuvis yra pati kokybiškiausia, sveikiausia ir skaniausia.
Restorane tradicines sardines, primenančias Baltijos jūros stintas, jau daugiau nei dešimtmetį kepa Pepe Benito. Pasak jo, nors sardinės anksčiau būdavo kepamos ant bambuko iešmo, šiais laikais verčiau naudoti iešmą, pagamintą iš metalo, – jis nesudegs, o sardines suverti bus paprasčiau. O štai čia prasideda didžiausios įmantrybės. P. Benito atskleidžia, kad tik tinkamai suvertos sardinės iškeps taip, kaip reikia.
Žuveles, pasak P. Benito, ant iešmo reikia verti žemyn galva, iešmą duriant ties žuvies viduriu – nuo pilvo iki nugarinės dalies. Tik svarbu stuburo neperdurti, kad sardinė išliktų tiesi ir tvirta, nesuglebtų. Tiesą pasakius, nė vienam iš mūsų nepavyko sardinių suverti taip, kad jos neprarastų formos ir išliktų grakščios. Veikiausiai, tai – įdirbio klausimas. Suvertas maždaug 6 sardines reikia smeigti į valtyje esantį smėlį, šalia rusenančio alyvmedžio, ir kepti tol, kol gražiai apskrus iš abiejų pusių, saugant nuo tiesioginių laužo dūmų.
Restoranas žavus ir tuo, kad čia galima pasigrožėti savininkės B. Laros mamos molinukų kolekcija – ąsočiais, kuriuos ji jau beveik keturis dešimtmečius renka vietiniuose sendaikčių turgeliuose. Šie ąsočiai, aiškina ji, kaimiškose vietovėse Ispanijoje, Maroke ir Pietų Amerikoje naudojami šaltam vandeniui gerti. Pasiteiravus, kiek iš viso eksponatų galime išvysti jos restorane, B. Lara gūžteli pečiais. Suskaičiuoti tikrai nepavyks, tačiau tokių ąsočių čia yra ne vienas šimtas.
Išmokus kepti vietines sardines bei pasižvalgius po restorano teritoriją ir apžiūrėjus molinukų kolekciją – pilvai tyliai šaukiasi čia gaminamų patiekalų. Kaip ir visur, taip ir čia – apstu jūros gėrybių ir visko, ką gali pasiūlyti Viduržemio jūros virtuvė. Daugiau apie restoraną rasite ČIA.
Saulėtoji Malaga ir pietūs „El Pimpi“ restorane
Ir pabaigai – vyšnia ant torto – įspūdingoji Malaga. Čia praleidome tik pusdienį, likusį iki skrydžio atgal į Lietuvą. Tad aplankyti daug nepavyko, tačiau veiklos Malagoje ras kiekvienas. Miestas didelis ir kupinas ne tik pramogų, bet ir išskirtinių vaizdų. Čia užsiėmimų ras ir šeimos su vaikais, ir jaunimas, ieškantis naktinio gyvenimo malonumų.
Jei laiko šiame mieste, kaip ir mes, turėsite nedaug, būtinai apsilankykite Alcazaba tvirtovėje, pastatytoje ant Gibralfaro kalno šlaitų. Alcazabą pastatė musulmonai, viduramžiais okupavę Iberijos pusiasalį. Tai beveik tūkstančio metų citadelė, kurios viduje lankytojų laukia įspūdingi sodai, tvenkiniai ir fontanai. Ką pamatyti čia ras ne tik senovinės architektūros gerbėjai, bet ir visi kiti, mat užlipus į tvirtovę priešais akis atsiveria visa Malaga, – iš čia galima stebėti ne tik uostą, bet ir kitus svarbius Malagos statinius, išsiskiriančius savo architektūra ir stiliumi. Bilietus ir ekskursijas galite įsigyti ČIA arba vietoje.
Nusileidę į žemutinę miesto dalį, pasivaikščiojome po jo centrą. Čia, kaip ir įprasta Ispanijai, verda gyvenimas – žmonės muzikuoja, rengia įvairiausius pasirodymus ir tiesiog džiaugiasi gyvenimu. Bevaikščiodami praėjome garsųjį centrinį Malagos turgų Atarazanas, kurį rekomendavo aplankyti ir gidė. Deja, turgus sekmadienį nedirbo, tačiau jis, kaip pridera centriniam turgui, iš kitų pastatų išsiskiria savo išvaizda ir įspūdingais vitražais ant galinės pastato sienos. Tikiu, kad viduje ne mažiau įspūdinga.
Turintys laiko turėtų aplankyti ir iš čia kilusio Pablo Picasso muziejų, kuriame galima rasti daugiau kaip 200 jo meno kūrinių. Verta apžiūrėti ir Malagos katedrą, kurią vietiniai, kaip teigė gidė, vadina vienaranke ledi (isp. La Manquita), mat ji turi tik vieną bokštą – antrasis niekada taip ir nebuvo pastatytas. Šiuo metu vyksta katedros rekonstrukcija, tačiau išorinis šio miesto perlo fasadas tikrai atims žadą.
Išalkusiems pasiūlysiu apsilankyti vyninėje „El Pimpi“. Restorano pavadinimas – tai vardas, kuriuo keliautojai vadindavo vietinius Malagos gyventojus, padėjusius jiems pažinti miestą. Būtent jie buvo pirmieji miesto gidai, kai ši profesija dar net neegzistavo.
„El Pimpi“ vyninė garsi ne tik savo tradicijomis, bet ir sąsajomis su Antonijumi Banderasu. Čia galima rasti jo autografu puoštą statinę, o jei labai pasiseks – pamatyti ir jį patį, mat jam priklauso ir apartamentai virš vyninės terasos.
Tačiau jei jūsų visai nedomina šis garsus aktorius ir jo sąsajos su restoranu, čia tikrai turėsite galimybę paragauti tradicinių valgių bei pasigrožėti interjeru, kuris, tiesą pasakius, išsiskiria savo autentika. Ant sienų kabo įvairiausi senosios koridos paveikslai ir plakatai, mediniai laiveliai, čia pat išrikiuotos nebenaudojamos vyno statinės, kurios padabintos žymiausių lankytojų autografais, visa nuotraukų eilė su garsiausiais svečiais, daug kabančių augalų. Čia, kaip sako vietiniai, atkeliauja tik pačios aukščiausios kokybės produktai, tad mūsų skonio receptoriams tai bus tikras malonumas. Daugiau apie restoraną rasite ČIA.
Visai prieš pat skrydį, norint atsisveikinti su žavingąja Malaga, galite paplaukioti katamaranu, kuriame pailsinsite kojas ant specialiai tam įrengtų tinklų tarsi gultų, atsigaivinsite laivo bare siūlomais gėrimais ir pasigrožėsite pakrante. Plaukiojant ja galima pamatyti autentiškus, įsikūrusius visai ant kranto, žvejų namelius ar naujai pastatytas vilas ir viešbučius.
Žurnalistų kelionę Andalūzijos regione organizavo už turizmo skatinimą Malagos provincijoje atsakingos viešojo administravimo institucijos „Costa del Sol“ turizmo taryba.