Smulkieji sūrininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos devintąjį kartą susirinko Druskininkuose ne tik varžytis tarpusavyje, bet pirmiausia susitikti su sūrio valgytojais ir papasakoti, kuo jų kuriami nepasterizuoto pieno sūriai skiriasi nuo masinių pramonės gaminių. Pirkėjų šįkart užteko visiems ir vėlyvą popietę daugelis festivalyje dalyvavusių sūrinių jau baigė išparduoti savo gaminius. Nors sūrių kainos festivalyje tikrai nebuvo labai ypatingai humaniškos – prasidėjo nuo 12 eurų už kilogramą ir galėjo viršyti 40.
Festivalis prasidėjo profesoriaus Rimvydo Laužiko paskaita „Sūriai Lietuvos gastronomijos istorijoje“. Jo teigimu, sūrininkystė į mūsų šalį apkeliavo kartu su indoeuropiečių gentimis, net europietiški brandinti sūriai pradėti gaminti tik XIX a. dvaruose, įsigijusiuose gerų veislių karvių bandas ir įsirengusiuose sūrines.
Kol sūrių vertinimo komisija diskutavo ir ginčijosi rinkdama geriausius sūrius, šventės svečiai galėjo ne tik leisti pinigus prie sūrinių palapinių, bet ir pasivaržyti užrištomis akimis vien pagal kvapą ir skonį atpažindami karvės, ožkos ir avies sūrį.
„Anksčiau labai mėgau sūrį ir daug jo valgiau, bet medikai rado padidėjusį cholesterolį, tai dabar šį pomėgį esu priverstas riboti“, – sakė vienos iš tokių sūrio atpažinimo rungčių nugalėtojas druskininkietis Vytas Lastovka.
Kitam žiūrovams skirtam išbandymui sūrinė „Varinis puodas“ parengė po 7 kilogramus sveriančias brandinto sūrio galvas. Jas reikėjo kuo ilgiau išlaikyti ištiestose rankose. Prizus šių varžybų nugalėtojams – apsipirkimo kuponus – įsteigė Vilniaus Benedikto turguje įsikūrusi sūrių krautuvė „Pieno namai“.
Į Sūrio festivalį atvykęs žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas sakė čia besilankantis ne pirmą kartą.
„Čia galima ne tik sutikti sūrininką ir iš jo rankų pirkti jo pagamintą produktą, bet ir daug sužinoti apie skonio subtilybes bei kaip tas sūris gimsta. O tai, kad sūrių kultūra gimsta Druskininkų kurorte – tikrai ne atsitiktinumas“, – kalbėjo ministras.
Taip nenuobodžiai priartėjo ir svarbiausia šventės akimirka, kai į festivalio sceną pakviesti sūrių konkurso vertinimo komisijos nariai: kulinarinių knygų autorė Renata Vičinienė, sūrių technologai Arnas Sinkevičius ir Mindaugas Vizgaitis, „Vyno žurnalo“ leidėjas Arūnas Starkus, ir apžvalgininkas Paulius Jurkevičius. Sūrininkai jų vertinimui šiemet pateikė net 43 sūrius – trečdaliu daugiau, negu pernykščiame festivalyje.
Geriausiu avies pieno sūriu pripažintas svečio iš Lenkijos Kamil Hoyalda sūris „Gauda ovca“. Geriausias baltojo pelėsio sūris – Laužėnų kaimo sūrinės sukurta „Ožka pataluose“. Geriausias mėlynojo pelėsio sūris – „Ožkų šilelis“ iš tos pačios Laužėnų sūrinės. Geriausias ožkos sūris – „Groseran“, kurį pristatė sūrininkė Monika Lason iš Lenkijos. Geriausias minkštasis sūris – ta pati „Ožka pataluose“. Geriausias kietasis sūris – M. Lason „Groseran“. Geriausias puskietis sūris – Laužėnų kaimo sūrinės „Birželis“.
Pirmą kartą festivalio istorijoje publikos ir komisijos balsavimas sutapo – festivalio Grand Prix įteiktas lenkei M. Lason.
„Sūris laureatas tikrai stipriai išsiskyrė iš visų 43. Pirmiausiai – savo esteteika. Tai buvo 24 mėnesius brandintas kietas ožkų pieno sūris. Jame matyti dviejų metų sūrio evoliucija – kieti burbuliukai. Bet nebuvo jokių nemalonių laiko pėdsakų. Skonis pakankamai vaisiškas, bet atskleidė ir sūrio skonių dermę. Sūrininkas stipriai rizikuoja investuodamas į tokį ilgo brandinimo sūrį. Bet šis rezultatas – tobulas“, – kalbėjo komisijos narys P. Jurkevičius.
Po apdovanojimų ceremonijos renginio svečiai buvo pakviesti pagerbti tragiškai žuvusio Sūrių festivalio sumanytojo ir organizatoriaus, sūrinės „Varinis puodas“ įkūrėjo Audriaus Jokubausko atminimą. Prisiminimais apie Audrių kurorto restorane „Velvetti“ dalijosi jo draugai ir bendražygiai.