Nereikia nei benzino, nei elektros
Vasara prasidėjo tokiais karščiais, kad vidurdienį stumdyti žoliapjovę galėtų tik visiškas savižudis – jau po kelių minučių darbo norisi greičiau sprukti į pavėsį ir apsipilti šalto vandens srove. Tenka keltis anksti ryte, kol oras dar neįkaito. Labai anksti. Tačiau tuomet žoliapjovės keliamas triukšmas būtinai pažadins kaimynus, jei tokių turite, ar bent jau ilgiau pamiegoti trokštančius šeimos narius.
Be to, žoliapjovei reikia benzino arba elektros, o jai ketinate naudoti robotą, kiemas turėtų būti lygus kaip futbolo aikštė. Maniškis toks nėra, labiau panašus į civilizacijos vos paliestą laukinę gamtą. Tačiau visai nepjauti žolės negaliu, nes iškart pradeda kaltis slyvų ir uosialapių klevų atžalos, o aukštoje žolėje tyko kraujo ištroškę erkės.
Išeitį pasufleravo Dzūkijos nacionalinis parkas, į Nemuno salas ties Merkine nuplukdęs mėsinius galvijus ir avis. Galvijai gal kiek per dideli mano 35 arų kiemui aptvertam laminuoto metalinio tinklo tvora, bet apie porelę avių kas vasarą pagalvodavau jau keletą metų. Užsiminiau žmonai ir apie ožką, bet sulaukiau rūstaus atsakymo: „Pats ją ir melši“. Ožys... Ne, skaitytojai ir taip per dažnai komentaruose su juo lygina.
Avinai – gerokai didesni, negu tikėjausi
Liepos pradžioje pavyko susitarti su vieno stambaus Lazdijų rajono avių ūkio šeimininke – gausiu iš jos porą avių, kurias, jei nepavyks susidraugauti, po mėnesio galėsiu grąžinti. Nors pats tokios galimybės garsiai ir užtikrintai išsigyniau: pripratom prie šuns, kačių ir vištų, tai ką čia pakeis tos dvi avytės. Tuščių tvartų yra, šieno nupirksiu iš kaimiečių, juk daug kas dėl išmokų pievas šienauja, o gyvulių nelaiko.
Ruošdamasis sutikti naujus augintinius porą savaičių nepjoviau kiemo žolės, kol pagaliau sulaukiau žinutės, kurią dieną galėsiu paimti iš fermos du nukirptus ir nukirmėlintus 5 metų amžiaus avinus. Užlenkiau galines automobilio „Opel Corsa“ sėdynes, patiesiau porą šiukšlių maišų ir dviese su žmona išvažiavome į avių ūkį.
Pirmas įspūdis: oho, kokie jie dideli. Prie Veisiejų bažnyčios parduodamuose paveikslėliuose Jėzus laiko ėriuką ant rankų, avys – vidutinio šuns dydžio. O į mane nepatikliai žvelgė veršiuko didumo įmitę beragiai Il de France veislės avinai.
„Tu tikras, kad mes juos kažkaip parsivešim?“ – suabejojo mano Irma.
Apsimetu, kad neišgirdau šito klausimo ir spindinčiomis akimis klausausi, kaip žavi ūkio šeimininkė pasakoja, kad turėsiu nupirkti avinams laižomosios druskos, o ganykloje visada privalo būti šviežio geriamo vandens. Jos darbuotojas įgudusiu judesiu parvertė aviną ant šono ir pasiūlė palaikyti, kol minkšto audinio, panašaus į storą flanelę, juosta suriš gyvulio kojas. Kol avinas nesimuistė, jį nulaikiau, bet vos tik sujudėjo, vos neišsitiesiau aukštielninkas į mėšlą. Dviese kėlėm aviną į bagažinę, o jis ten atsidurti visai nenorėjo. Na, tą ranką ir anksčiau skaudėjo, ne būtinai šį kartą pasitempiau.
Suguldėm abu avinus išilgai automobilio – vos telpa. Pakeliui, ties staigesniu posūkiu pradėjo spardytis surištomis kanopomis. Ačiū „Opel“ gamintojams, kad apdailai naudoja ne tokias trapias plastmases, kaip užpraeitą dešimtmetį. O bagažinės dugną vis tiek ketinau plauti, tai ir tos išmatos išsivalys. Prie kvapo galima priprasti – ilgiau pavažinėjęs įprantu ir nesijaučia. Beveik.
Bijojo visi kiemo gyventojai
Tik grįžęs į savo kiemą ir uždaręs vartus supratau, kad iškelti avinus teks vienam. Pirmajam atrišu kojas, pabandau stumti link atviros galinės angos – guli kaip maišas ir nesijudina iš vietos. Po kelių bandymų avinas ryžosi šuoliui. Pabėgėjo už kelių metrų ir stebėjo, ką darysiu jo draugui. Antrasis atrištas išsiropštė greičiau, o tada abudu nuleidę galvas nubindzeno į sodo galą, kur aukščiausia žolė. Nufotografavau juos ten besiganančius, kad turėčiau ką parodyti socialinių tinklų sekėjams, ir palikau ramybėje, kad greičiau apsiprastų.
Po kelių valandų avinų jau negalėjau surasti. Paaiškėjo, kad jie atsidarė praviras tvarto duris, išvaikė vištas, apvertė jų lesyklą, suėdė pabirusius kviečius ir dabar stovi tvarto kampe žiūrėdami į sieną. Negeria vandens, neėda atneštos žolės. Palikus praviras tvarto duris, mano planas, kad į kiemą išeis patys nepasiteisino – teko išginti lauk. Sulindo į krūmus už tvarto, įbedė nosis į sieną, stovi ir trepsėdami vaikosi muses.
Tik po kelių dienų supratau, kad avinai ganosi ryte ir vakare, o per dienos kaitrą slepiasi pavėsyje. Per pirmąją savaitę jie sugebėjo nugraužti lapus nuo apatinių obelų ir alyvų krūmų šakų, kur ne kur kuokštais patrumpino žolę, o didžiausiam mano džiaugsmui nuėdė visas uosialapių klevų ir slyvų atžalas. Namo terasos įėjimą teko laikinai atitverti paguldytomis metalinėmis kopėčiomis, nes kartą grįžę iš grybapjūtės radome juos ten įsitaisiusius, išvarčiusius dešimtmetį iš vietos nejudintus masyvius ąžuolinius baldus ir pridergusius ant maumedžio grindų.
Netrukus paaiškėjo, kad avinų bijo visi kiemo gyventojai – katės laikosi atsargaus atstumo ir nesipainioja po kojomis, o vištos kudakuodamos bėga šalin. Nuo streso kurį laiką jos sudėdavo perpus mažiau kiaušinių, o gaidžiui Modestui avinas taip numynė koją, kad vargšas paukštis kelias dienas negalėdavo pavyti nė vienos vištos, o truputį šlubuoja iki šiol.
Mėnesiui baigiantis reikėjo įvertinti, kaip atrodo kiemas. Vaizdelis nebuvo toks, kokio tikėjausi: kur ne kur liko ilgi kuokštai nenuganytos žolės, peraugę usnys ir rūgštynės, visiškai nuėstos pernai pasodintos obelaitės ir kriaušė, sulaužyta šuns būda, o tose vietose, kur avinai mėgo ilgiau pastoviniuoti, žemė nutrypta taip, tarsi žolės ten niekada nebuvo.
Apsisprendžiau grąžinti
Paklaustas, ar norėsim avinus pasilikti visam laikui, kurį laiką dvejojau, bet apsispręsti padėjo ne tik pusdykume virstantis kiemas, bet ir ribotos galimybės įsigyti šieno. Skelbimuose galima rasti po 20 eurų už standartinį ruloną, bet pačiam tektų pasikrauti ir išsivežti, o į „Corsą“ jų tikrai nesutalpinsiu. Perkant kaip ponui su pristatymu į namus, kaina iškart išsipučia iki 30 eurų, nes pasienio rajonuose daug kas šieną jau spėjo parduoti Lenkijos ūkininkams. Žmona, kiek tik bandė prisijaukinti avinus vaišindama juodos duonos riekėmis, susidraugauti su jais taip ir nesugebėjo, tik buvo apstumdyta, kai neturėjo kuo jų pavaišinti.
Rugpjūčio pradžioje pranešiau buvusiai avinų šeimininkei, kad norėsiu juos grąžinti – nesutapo charakteriai. Sutarėme, kurią dieną atgabensiu, ir tik tada prisiminiau, kad kažkaip reikės tuos stambius gyvulius įkelti į automobilį ir nuvežti be avininkystės profesionalų pagalbos.
Padėti sutiko druskininkietis Giedrius, talkinantis mano motinai ūkio darbuose. Įviliojome avinus į tvartą, pabandžiau paguldyti ant šono – nesileidžia. Galiausiai dviese vis tik įvarėme vieną iš jų į kampą, surišau kojas ir suveržiau draugėn. Guli, atsikelti negali, bet įspirti vis vien taikosi. Bandėm pakelti nuo žemės – dviese nepajėgėm. Antrasis avinas pabėgo į sodą ir nutaisęs sarkastišką snukio išraišką stebi mūsų pastangas iš tolo.
Supratęs, kad reikia daugiau jėgos, išėjau į kaimą ieškoti talkininkų. Kaimyno Antano namo durys praviros, o prie butelio su kitu kaimynu susėdęs šeimininkas dar nespėjo jo nė įpusėti, todėl itin geranoriškai sutinka ateiti į pagalbą. Dabar jau keliam keturiese, avinas muistosi, bet atsiduria bagažinėje. Antrasis pasislepia krūmuose, todėl nusprendžiu vežioti po vieną. Apsisukti pavyksta greičiau kaip per valandą, nes avių ūkyje manęs jau laukė. O kol grįžtu, antrąjį aviną žmona prisiviliojo duona ir uždarė į tvartą. Bet vos pamatęs virvę jis akimirksniu prasiveržia link durų. Guliu aukštielninkas ir nesuprantu, kas nutiko. Antrasis bandymas baigėsi taip pat – avinas pabėgo, o aš šalto vandens srove bandau atvėsinti sutinusią koją. Galiausiai narsuolį pavyksta supančioti ir parversti. Vėl kviečiu kaimynus, bet jų butelis jau beveik baigėsi ir Antano svečias išėjo namo. Užtat šeimininkas padėti neatsisako – ateina vilkėdamas išeiginiu švarku, bet be batų, tik su kojinėmis.
„Ar šitą reikės surišti?“ – rodo pirštu į Giedrių.
Po keliolikos minučių stenėjimo avinas įkeliamas į bagažinę ir iškart paberia ten krūvą spirų, nuriedančių iki pat automobilio priekio. Išlydžiu kaimyną, žadėdamas atsilyginti, kai jam prireiks talkos, ir nuvežam aviną tikriesiems jo šeimininkams. Abu skeltanagiai susitinka aptvare kaip seniai nesimatę draugai, o aš žinutėmis bandau pasakoti ūkio šeimininkei, į kokį Emiro Kusturicos filmą panašėjo tos dienos nuotykiai.
Automobilis vis dar kvepia lyg suvirškinta žole, lyg šviežiu pienu, o gal tiesiog tvartu. Žoliapjovės teks atsiprašyti. O kai paminėjau žmonai kitą vasarą pagalvosiąs apie juodmargę karvutę, sulaukiau tik primygtinio raginimo pasinerti į Snaigyną ir atsivėsinti galvą.