Penkerius metus iš eilės dzūkų kultūros festivalis „Čiulba ulba“ rengtas skirtingose Dzūkijos vietose. Pernai – kaimo turizmo sodyboje prie Veisiejų, užpernai – Vinco Mickevičiaus-Krėvės gimtinėje, Subartonyse, prieš tai – Marcinkonyse. Kasmet festivalio rengėjai jį skiria vienai šio krašto asmenybei pagerbti. Šiemet pasirinkta Mitraukos kaimo dainininkė Marė Kuodžiūtė-Navickienė (1883–1962), kurios atliekamos dzūkiškos dainos ne tik nugulė į tautosakos archyvus, bet 1976 m. buvo išleistos viniline plokštele. Todėl ne atsitiktinai parinkta ir penktojo festivalio vieta – kempingas „Juostandis“, esantis visai šalia buvusio Mitraukos kaimo. Nuo 1864 m. žinoma Mitrauka 1970 m. buvo pervadinta Mitriškėmis, o 1980 m. prarado kaimo statusą ir buvo prijungta prie Senosios Varėnos.
Keturias festivalio dienas ištverti kaitrą jo svečiams pavyko tik reguliariai vėsinantis gaivioje Merkio srovėje, nors įšokus į vandenį išlipti į statų ir slidų krantą reikėjo nemenkų pastangų bei vikrumo. Upės slėnyje vyko audimo, žvakių liejimo, kryždirbystės, šiaudinių sodų rišimo mokymai. Kuo žemiau leidosi saulė, tuo daugiau veiksmo matėsi kempingo erdvėse, o naktiniai pagiedojimai ir vakaruškos tęsėsi iki paryčių.
Visų festivalio renginių čia išvardinti gal ir nebūtina, bet nevalia nepaminėti šeštadienį festivalio scenoje surengtos diskusijos „Seni kaimų ir miestelių pavadinimai: pakeisti negalima palikti – kur dėti kablelį?“, kurią vedė Marius Eidukonis. Tokią praktiką, kai senieji Dzūkijos kaimų pavadinimai būdavo sulietuvinami neatsižvelgiant į jų gyventojų nuomonę ir nesitariant su vietos bendruomenėmis kalbininkė Loreta Vaicekauskienė vadino neteisinga.
„Jeigu žmonėms skauda, jeigu jie norisi susigrąžinti vietovių pavadinimus, tai turi turėti tokią teisę. Bet pirmiausia reikia keisti institucijų požiūrį į žmogų“, – sakė L. Vaicekauskienė.
Jai oponavo Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vadovas Darius Ivoška, kalbėjęs, kad tarmiški vietovardžiai galėtų būti vartojami vietos gyventojų, bet žemėlapiuose ir oficialiuose dokumentuose vis tiek būtina vartoti bendrinės lietuvių kalbos sistemai pritaikytas jų formas, nes rastųsi nemažai painiavos, jeigu juos savaip pakeistų ne tik dzūkai, bet ir žemaičiai bei lenkiškai kalbantys rytinio Lietuvos pakraščio gyventojai.
Druskininkų savivaldybės Viečiūnų miestelio gyventoja Julė Bliūdžiuvienė pasakojo, kaip nesėkmingai bandė susigrąžinti senąjį gyvenvietės pavadinimą – Viecūnai. Labiau pasisekė Nedzingės kaimo bendruomenei – jį sovietmečiu kalbininkai ir valdžia pervadino į Nedingę, bet dzūkams pavyko įrodyti, kad taip šį vietovė niekada nevadinta. Istorikas Nerijus Šepetys, Jurga Jonutytė, Varsa Liutkutė-Zakarienė ir Deimantė Aidukaitė-Mikelionienė diskusijos pabaigoje daugmaž sutarė, kad lemiamą žodį keičiant kaimų pavadinimus, privalo turėti juose gyvenantys žmonės.
Festivalį užbaigė aktorės Onos Gudaitytės ir kompozitorės Tomos Čepaitės performansas „Kojom in žamį, dūšiu in dangų“ ir Seirijų kryždirbio Artūro Janicko sukurto kryžiaus, skirto Mitraukos kaimo dainininkams atminti, pašventinimas.
Festivalio „Čiulba ulba“ sumanytoja Eglė Kašėtienė, iš anksto paskelbusi, kad daugiau jo neorganizuos, teigė neišsižadanti savo sprendimo.
„Kasmet rizikuojame, nes iki pat paskutinės minutės nežinom, ar iš bilietų ir atributikos pardavimų surinksim pakankamai, kad po festivalio užtektų pinigų apmokėti visas gautas sąskaitas. Paankstinti Lietuvos kultūros tarybos paraiškų teikimo terminai mums labai nepalankūs, o kultūros mecenatystės tradicijos, deja, neturime. Nei Kašėtų šeima, nei joks kitas festivalio organizatorių komandos žmogus, dirbdamas daugybės laiko ir atsakomybės reikalaujančius darbus, negauna nė cento atlygio“, – teigė E. Kašėtienė.