Gamta ginasi nuo poilsiautojų
Metelių regioninio parko direktorius Ramūnas Krugelis šiomis dienomis atostogauja, bet vis tiek neatsisako pasikalbėti apie jam ypatingai brangius ir mylimus ežerus. Už didelių parko lankytojų centro langų Dusia, tarsi pavydėdama tokio jos mylimojo dėmesio svečiams, vis aukščiau kelia bangas ir sūpuoja pramoginius laivelius bei prieš keletą metų parko darbuotojų sumeistrautas plaukiojančias sūpynes. Jausmas – tarsi būčiau prie gerokai didesnio, negu įprasti mano kaimo ežeriukai, vandens telkinio – kitas ežero krantas giedru oru matomas kaip tamsi juosta, o ūkanotą dieną jo išvis neįmanoma įžiūrėti.
Paklaustas, ar pandemijai apribojus lietuvių galimybes keliauti į kitas šalis, pagausėjo poilsiautojų Dusios pakrantėse, R. Krugelis sakė, kad apie išaugusį „dzūkų jūros“ populiarumą galima spręsti vien pagal įsigytų Metelių regioninio parko lankytojų bilietų skaičių – jų nupirkta 2 tūkst. daugiau, negu buvo pernai tuo pačiu laiku.
„Matėsi, kai buvo geri orai, teritorija prie lankytojų centro būdavo visiškai užimta – apsistodavo iki 800 žmonių. Mes net stengdavomės poilsiautojų srautus nukreipti kitur, feisbuke giriame Seirijų poilsiavietę ir kitus Lazdijų rajono ežerus, esančius už regioninio parko ribų. Kita vertus, didelė turistų koncentracija suteikia daugiau galimybių kurtis vietiniams verslams. Užpernai dar nebuvo nė vieno maisto vagonėlio, pernai veikė vienas, o šiemet jau turime 4 ir dar porą rūkytos žuvies prekybos taškų“, – kalbėjo parko direkcijos vadovas.
Nors poilsiautojų srautai Metelių regioniniame parke koncentruojasi tose vietose, kur jie daro mažiausią žalą gamtai, R. Krugelis pasakojo jau aptaręs su Lazdijų rajono savivaldybės ir Lazdijų turizmo informacinio centro vadovais galimybę siūlyti poilsiautojams neapsiriboti stovyklavimu prie Dusios, bet patirti visą Pietų Lietuvos ežerų įvairovę.
„Atvažiavus čia savaitei pailsėti galima kasdien maudytis vis kitame ežere, o drauge ir pamatyti rajoną. Nes „dzūkų jūros“ populiarinti jau nereikia – faktiškai pasiekėme ribą, kiek čia žmonių gali sutilpti“, – teigė R. Krugelis.
Paklaustas, kiek žmonių vienu metu gali poilsiauti prie Dusios, ponas Ramūnas pamini įspūdingą skaičių – nuo 4 000 iki 5 000, o skaičiuojant su visomis kaimo turizmo sodybomis ir apsistojančius pas draugus bei giminaičius, dar 2 kartus daugiau.
„Jau įpratome, kad geru oru Metelių kaimas tampa tikru kurortu“, – džiaugėsi regioninio parko vadovas.
Gamta pati reguliuoja svečių srautus, nes, sušilus Dusios vandeniui iki 23 laipsnių ir daugiau, paukščių erkių lervutės cerkarijos palieka tarpinius šeimininkus ir skuba ieškoti nuolatinių. Patekę iš vandens ant žmogaus odos jos sukelia dermatitą.
Cerkarinio dermatito metu yra pažeidžiamos odos kraujagyslės. Pažeidimo vietoje jaučiamas dilgsėjimas, deginimas, odos niežulys, atsiranda bėrimai. Tokie simptomai atsiranda praėjus 10 – 15 minučių po kontakto su užterštu vandeniu ir išnyksta po kelių valandų, rečiau – po kelių dienų. Pakartotinai užsikrėtus, dermatitas būna labiau išreikštas, atsiranda stiprus paraudimas su spuogeliais, lydimas stipraus niežulio, kuris gali išlikti 5 – 7 dienas, gali pakilti temperatūra. Jei žmogus kasydamasis pažeidžia odą, liga gali komplikuotis antrine bakterine infekcija.
„Labai įvairiai, vieniems kažkas jaučiasi, o kitų gal oda per stora. Turi įtakos ir vėjo kryptis – kai pučia mums įprastas vakarų vėjas, tai vakarinėje pakrantėje maudytis saugu, bet pietinėje ir pietrytinėje bus tikimybė susilaukti nemalonių pojūčių“, – aiškino R. Krugelis.
Dzūkai rado būdą užsidirbti
Aplinkos ministerijai liberalizavus plaukiojimo iki 10 AG motoriniais laivais sąlygas, parko darbuotojai atidžiai stebi, kokia bus šio sprendimo įtaka gamtai. Kol kas vandens pramogautojai elgiasi atsakingai, bet R. Krugelis dėl visa ko primena, kad už pakartotinius Laivybos taisyklių pažeidimus gali būti ne tik skiriama bauda, bet ir konfiskuota plaukiojimo priemonė. Jo teigimu, reikalavimas plaukioti už 300 metrų nuo kranto sugalvotas ne šiaip sau, nes toje zonoje maitinasi perintys ir besiruošiantys kelionei paukščiai.
Parko direktoriaus nebaugina, kad Dusios pakrantės išdalintos privačiais sklypais, kelių užtvarai papuošti lentelėmis „Privati valda“ ir teisę stovyklauti pardavinėjančių žemės savininkų telefono numeriais.
„Jei šitoje žemėje nelabai auga nei kviečiai, nei grikiai, tai galim tik džiaugtis, kad dzūkai sugalvoja, kaip užsidirbti. Liūdniausia, kad keičiantis savininkams kai kurios poilsiavietės užsidaro, tinkamos maudymuisi pakrantės apleidžiamos arba lieka naudojamos tik savininkų reikmėms. Bet kai žmonės tvarko pakrantę, prižiūri tualetus, surenka šiukšles, tai vieną kitą eurą už naudojimąsi tokio darbo rezultatais jiems sumokėti yra sąžinės reikalas“, – sakė R. Krugelis.
Pavyzdžiui, pietinėje Metelio pusėje poilsiaujanti šeima už vietą automobiliui prie ežero poilsiavietės šeimininkui moka vos 3 eurus.
Ežerus išgelbėjo „Šumausko vila“
2 tūkst. 346 hektarų ploto Dusia – trečias pagal dydį Lietuvos ežeras. Toks didelis vandens telkinys vasaros pradžioje įšyla lėčiau už mažus seklius ežeriukus, o rudeniop vanduo ne taip greitai atvėsta. Ežero mikroklimatas, pasak R. Krugelio jaučiamas iki 1,5 kilometro nuo kranto.
„Jeigu kas pasižiūri meteo.lt tinklapyje, kaip juda lietaus debesys, tai kartais gali pastebėti įdomų reiškinį, kai atmosferos frontas prasiskiria ties didžiaisiais Dzūkijos ežerais, o paskui vėl susiglaudžia. Kai kitur lyja, čia poilsiautojai to lietaus negauna. Dar Dusia unikali savo plačiais atabradais, todėl ją mėgsta poilsiautojai su vaikais, nes ne taip baisu juos leisti į vandenį – greičiau nusibos bristi, negu kils pavojus nuskęsti. Bet kai vėjas pakyla iki 17 metrų per sekundę, Dusioje būna virš metro aukščio bangos“, – kalbėjo regioninio parko vadovas.
R. Krugelis pasakojo, kad sovietmečiu Dusia galėjo tapti atominės elektrinės aušintuvu.
„Kai sovietų valdžia rinko vietą būsimai Ignalinos AE, buvo du pasirinkimai – didžiausias Lietuvoje Drūkšių ežeras ir Dusios, Metelio bei Obelijos ežerynas. Galvota atkurti vieną didelį juos apimantį ledynmečio ežerą ir naudoti jį aušinimui. Tada jau būtumėm tikrą Dzūkijos jūrą turėję, bet unikalus šių vietų kraštovaizdis – visiškai sunaikintas“, – sakė R. Krugelis.
Žmonės kalba, kad vietos pasirinkimą lėmė LTSR nomenklatūros nenoras atsisveikinti su tik jiems skirta elitine poilsiaviete, vietos gyventojų praminta „Šumausko vila“. Motiejus Šumauskas 1967 m. balandžio 17 d. – 1975 m. gruodžio 24 d. buvo LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku 1956–1976 m. – kandidatu į TSKP Centro komiteto narius, turėjo Sovietų armijos pulkininko laipsnį.
Pakėlus ežerų vandens lygį „Šumausko vila“ būtų užsemta, o komunistų partijos veikėjai mėgo ten atvažiuoti medžioti paukščių. Tada jau surasta ir mokslinių argumentų, kad netoliese praeina tektoninės plokštės lūžis, todėl gali drebėti žemė.