Būtent toje vietoje XX a. pradžioje ir pokario metu veikė populiarus paplūdimys, užmirštas ir nuplautas upės tik 9-ajame dešimtmetyje, kai Nemunas ėmė dvokti tarsi nuotekų griovys.
Druskininkų pusėje upė tikrai sekli, bet artėjant prie kairiojo kranto staiga pagilėjo ir toliau bristi jau tapo neįmanoma. Supratome, kad planas žlugo, bet, jei jau tiek nubrista, tai nusprendžiau patikrinti, kiek ten to gylio – palikęs seklumoje poną Vilių, nuplaukti į kitą krantą ir grįžti.
Pasiekus krantą reikėjo paeiti pakrante bent keliolika metrų aukštupio kryptimi, kad plaukiant atgal nereikėtų kovoti su srove ir pataikyčiau išplaukti į seklumą. Tačiau pakrantė buvo dumblėta ir apaugusi meldais, o dugne po kojomis painiojosi akmenys bei medžių šakos.
Pabridęs vos kelis metrus nusprendžiau, kad jau užteks ir leidausi plaukti atgal. Tai ir buvo klaida – pajutau, kad srovė neša tolyn į gilesnius vandenis. Tik sutelkęs visas jėgas sugebėjau prieš srovę išsikapstyti į seklumą. Beliko juokauti, kad Prienų briedžio iššūkio įveikti nepavyko – Nemunas ties Druskininkais dar ne taip smarkiai nusekęs, kad jį būtų įmanoma perbristi. Ir jokiu būdu nebandykite to pakartoti be profesionalų priežiūros, nes net ir gerokai nusekusio Nemuno srovė dar stipresnė, negu atrodo žvelgiant nuo kranto.