Eksperimentas tarp Lietuvos ir Lenkijos: kurioje sienos pusėje daugiau grybų

Įsivaizdavimas, kad už kaimyno tvoros žolė žalesnė, o anapus Lietuvos-Lenkijos sienos dygsta didesni grybai, gali būti patvirtintas arba paneigtas tik atlikus korektišką žurnalistinį eksperimentą. Todėl lietingą antradienio rytą jau stovėjau su pintine vienoje rankoje ir grybavimo peiliu kitoje prie pasienio stulpo skiriamojoje juostoje tarp Lietuvos ir Lenkijos.

Prieš tai dar teko įveikti itin nemalonią kelio Kapčiamiestis-Berzykas atkarpą – už Kauknorio baigiasi lietuviškas asfaltas, o žvyrkelio atkarpa iki sienos tarsi tyčia negreideriuota per visą pandemiją, kad niekam nekiltų pagunda pro čia keliauti išvengiant ES skiepų sertifikato rodymo lenkų pasieniečiams. Jei keliausite lengvuoju automobiliu, ši kelio atkarpa privers ne kartą nevalingai ištarti visai Europai žinomą negražų lenkišką žodį.

Lenkų pasieniečių patrulį mačiau tik iš tolo – vienas pareigūnas dairėsi pro žiūronus į Lietuvos pusę, ar nepamatys iš krūmų lendančių nelegalių migrantų, o kitas išdidžiai spaudė prie krūtinės automatinį šautuvą. Susitikimo su jais išvengiau pasukęs į lygegrečiai valstybės sienai vingiuojantį keliuką. O į Lenkiją įžengiau pėsčias, nešinas tik didžiausia namie rasta pintine.

Prieš pandemiją šiose vietose jau esu grybavęs ir tuomet laimikis vos tilpo į automobilio bagažinę. Tačiau šį kartą teko skaudžiai nusivilti – per porą valandų vaikštinėjimo mačiau tik šviežiai išdraskytas samanas ir nupjaustytus grybų kotus. Eglyno pakraštyje pavyko aptikti vos porą saujų lenkų grybautojų dar neužsižiūrėtų voveraičių. Išpjaustytos ir išspardytos net ūmėdės, kurių dzūkai net visai negrybingais metais nerenka.

Po dviejų valandų sugrįžtu prie pasienio stulpo ir jo fone nufotografuoju apytuštę pintinę ir juokingą savo laimikį. Užfiksuoju laiką, žengiu į lietuvišką pušynėlį ir vos nesumindau tiesiai ant tako išdygusių kone delno dydžio voveraičių. Jų čia net nereikia ieškoti – geltonuoja iš tolo, tik netingėk lankstytis ir pjaustyti.

Baravykų turbūt reikėtų paėjėti toliau ir dairytis kitokiame miške, bet vengdamas pažeisti iš anksto paties susigalvotas eksperimento sąlygas stengiuosi nenutolti nuo pasienio stulpų. Po valandos pintinė įgauna svorį, vis įkyriau merkia lietus, bet žvalumo suteikia didelėmis kekėmis raudonuojančios bruknės. Viena sauja šių švelniai rūgščių uogų išvaduoja nuo troškulio mažiausiai pusvalandžiui. Dar nespėjo nubyrėti ir mėlynės, tik po lietaus prigėrė tiek vandens, kad net prarado dalį skonio.

Dvi valandos grybavimo sename šile, tarp uogienojų neprailgo. Pintinė ne visai pilna, bet surinkto grybų kiekio užtenka, kad galėčiau pripažinti neabejotiną lietuviško miško pergalę prieš lenkišką. O pakeliui namo, Kapčiamiesčio miestelyje, šią vasarą išgarsėjusiame visoje Lietuvoje savo pabėgėlių stovykla, užsuku į pirmą pasitaikiusią grybų supirktuvę. Namo vežtis voveraičių neturiu teisės, kol namiškiai nebaigė valgyti savaitgalį sugrybauto laimikio.

Ilgai belstis į duris netenka – supirkėja pakviečia į vidų ir užkelia mano pintinę ant svarstyklių. Grąžina vieną tarp voveraičių įmaišytą kazlėką, išpila voveraites į dėžę, pasveria tuščią pintinę ir apskaičiuoja mano uždarbį: 11,30 euro. Per vasaros karščius, kai voveraitės beveik nedygo, supirkėjai už jas buvo pasiruošę mokėti net po 9 eurus už kilogramą, bet dabar, kai prigrybauti kibirą gali kiekvienas vos krutantis dzūkelis, kaina krito iki 4,50 euro.

Išgirdusi, kad dairiausi grybų anapus Lietuvos-Lenkijos sienos, supirkėja patvirtino, kad lenkai šiemet grybauja itin aktyviai, o surinktus grybus atveža parduoti į Lietuvą.

„Atveža pas mus priduoti ir iš toliau, matyt apsimoka“, – svarstė kapčiamiestietė.