Grybą žino nuo vaikystės
„Tie grybai šviečia iš tolo“, – taip savo pasakojimą apie geltonpintes pradeda Eugenija, šių grybų randanti jos sodybą supančiuose žolynuose. Moteris prisimena, kad geltonpintę pirmąsyk jai parodė senelė, o iki šių dienų lydi vaikystėje patirtas įspūdis: geltonpintė savo forma ir spalva primena ne ką kita, bet omletą.
Paklausta, kur grybautojams reikėtų ieškoti geltonpinčių, Eugenija atsako: „Šį grybą esu radusi žolynuose, ant kelmo ir ant ąžuolo.“ Moteris dalijasi rekomendacijomis ir su tais, kurie Dzūkiją pažįsta ne taip gerai: „Grybų galima ieškoti aplink Pivašiūnus esančiuose miškuose, tik tikslią vietą nurodyti sunku. Reikia atidžiai dairytis.“
Netradicinis paruošimo būdas
O kaip geltonpintę paruošti pietums? Užkietėjusia grybautoja save vadinanti Eugenija pasakoja, kad nors dauguma verda šį omletą primenantį grybą, vis dėl to ji renkasi jį kepti. Taip pat grybautoja siūlo netradicinį geltonpintės receptą.
„Pirmiausia geltonpintę pakepu ant sviesto, šalia įberiu pjaustytą vištieną ir palieku kepti 15 minučių. Patiekiu su grietinėle.“ Moteris pastebi, kad geltonpintės skonis daugumai primena vištieną, tačiau Eugenijai tiksliai pasakyti, ką primena geltonpintė, sunku: „Skonis labai egzotiškas.“
Eugenija išduoda – grybauti mėgsta visa jos šeima: štai moters sesuo šįmet Punios šile sykiu parsinešė 100 baravykų, o dukra kasmet laukia beprasidedančio grybų sezono.
Specialisto komentaras
Pasak Gamtos tyrimų centro mikologės Jurgos Motiejūnaitės, valgomoji geltonpintė yra aptinkama visoje Lietuvoje ir dygsta ten, kur yra auga senesni, stambesni plačialapiai medžiai arba yra jų virtuolių. Geltonpintės gali augti ir labai drėgnose, ir sausose vietose.
Specialistė prideda, kad anksčiau šio grybo beveik nerinkdavo, o kitose šalyse, priešingai, šis grybas – itin mėgstamas.
Vienintelė tokia
„Geltonpintės neįmanoma supainioti su niekuo“, – teigia J. Motiejūnaitė. Grybas – gelsvos spalvos (nuo balsvai gelsvos iki beveik oranžinės), neturi jokių tamsesnių žvynelių, neturi koto. Kiti į geltonpintę panašūs grybai yra kitokių spalvų arba mažesni. „Štai panašus savo spalva, bet nevalgomas ir augantis tik ant ąžuolų yra krokinis minkštenis, kuris įtrauktas į Raudonąją knygą“, – apie vienintelį geltonpintės panašumą su kitais grybais pasakoja mikologė.
Anot grybų žinovės, šiuo metu geltonpintės dygsta gausiai – mat tai nulėmė ilgi ir smarkūs lietūs, pakankamas drėgmės kiekis. „Tai, kad geltonpintės dygsta vasaros pradžioje, yra normalus reiškinys“, – pastebi J. Motiejūnaitė.
Specialistė atkreipia dėmesį į geltonpintės panaudojimą virtuvėje: „Geltonpintės yra skanūs valgomi grybai, bet tik kol labai jauni. Senesni vaisiakūniai sukietėja, tampa faktiškai nevalgomi. Tiesa, yra žinomų alerginių reakcijų, kurias sukėlė geltonpintės, todėl bent pirmą kartą jas ragauti reikia atsargiai.“