Iš tiesų, iki kol man buvo maždaug 12, kone kiekvieną vasarą su tėvais, o vėliau ir broliu, sėsdavome į automobilį ir traukdavome į Šventąją. Tuomet visą savaitę gyvendavome, kaip dabar pamenu, žaliuose nameliuose, kuriuose praktiškai tik pernakvodavome – visą dieną leisdavome pajūryje. Galbūt tai ir yra priežastis, kodėl pastarieji prisiminimai tokie smagūs.
Tačiau nors trečiadienio vakarą įsukus į vieną tokių namelių teritoriją trumpam ir pakvipo nostalgija, neilgai trukus aplinka taip šokiravo, kad bėgau iš ten net nesulaukusi ryto.
Iš pradžių namelis ant ratų, vėliau – medinė svajonė
Galite juoktis, tačiau ir būsimą gyvenamąją vietą rinkausi pagal spalvą. Užsispyrusi vaikščiojau pirmyn ir atgal Jūros gatve, kol pavyko pamatyti ką panašaus į vaikystės prisiminimus. Vietos, kurioje leidau naktį, neįvardinsiu. Ir iš anksto perspėsiu – taip, medinių namukų Šventojoje yra visokių. Vieni jie – it iš pasakos, kiti – tarsi iš siaubo filmo. Nelaimei, man teko apsilankyti ir pastarajame.
Tiesą pasakius, patekti į tą namuką nebuvo lengva. Iš pradžių nuo galvos iki kojų mus su draugu nužvelgęs komplekso vadovas, pusplikis vyras, kuriam įdegio pavydėtų net pietiečiai, pasiūlė apsistoti namelyje ant ratų. Dviem – 10 eurų.
Patikslinus, kad ieškau medinio namelio, jis pakvietė, matyt, savo kolegę, kuri atsakinga už tvarką pastaruosiuose. Ši ėmė intensyviai ieškoti rakto, tačiau galiausiai pripažino, kad jis įmestas į elektros skydinę – pasidarbavo kitas kolega, tad mus nuvedė prie itin prabangiai atrodančio dviejų aukštų namelio. Baltos sienos, šviesiomis medinėmis lentelėmis kaltos grindys, pirmajame aukšte – poilsio zona, o antrame – miegamoji. Pripažinus, kad ieškau pigesnio varianto ir užsiminus, kad draugui noriu parodyti namelį iš savo vaikystės, moteris net žagtelėjo. Šįkart jau ji mudu įdėmiai nužvelgė ir šyptelėjusi suniurnėjo: „Jūs tokiame negyvensite“. O kas man – 12 metų gyvenau! Deja, greitai dėl šio ryžto pasigailėjau.
Pirmasis įspūdis – naktipuodis ir kvapas
Iš pradžių viskas atrodė pakenčiama. Na ir kas, kad iš išorės kiek apgriuvęs, guodžiau save lipdama suklypusiais laiptukais. Kiek nustebau ant jų išvydusi ir didelę metalinę skardinę, gal likusią nuo dažų. Pagavęs mano žvilgsnį, draugas nejaukiai šyptelėjo: „Manau, naktipuodis“.
Pravėrus duris, prieš akis atsivėrė sunkiai apsakomas vaizdas, tačiau net sunku būtų palyginti – įsimintinesnis jis ar kvapas. Kai pabandėme nufotografuoti kambarį, pamiršome išjungti blykstę, tuoj prieš akis išryškėjusioje nuotraukoje atsivėrė žavinga baltuma. Ir kas čia skraido ore?
Namelio kvapas – it suplėkusių skudurų. Sienas ir lovas smelkia drėgmė. Tačiau negalima vienareikšmiškai sakyti, kad šeimininkai šios problemos nesprendžia. Uždarius iš vidaus kabliuku rakinamas duris, viršuje liko didžiulė skylė. Musėms ir uodams įskristi ar ventiliacijai – nesu tikra.
Buvę gyventojai dosnūs: ir pleistras, ir maisto likučiai
Bet čia dar nieko – ir tai baisiausia. Iš pradžių dėmesį prikaustė net 4 kambaryje buvusios lovos. Dvi jos sustumtos taip, kad miegoti galima kone apsikabinus, su miegančiu trečiojoje galėtumėte susikibti rankomis, o ketvirtojoje – kojomis. Ant visų lovų – pagalvės ir antklodės. Draugas pabandė pajudinti lovos užklotą, bet po juo rado panaudotą pleistrą. Nusprendžiau, kad pasiklosime lovas vėliau.
Maloniai nudžiugino improvizuota mažytė virtuvėlė. Spintelėje – 4 puodeliai, tiesa, visi skirtingi, o vienas, nežinia kodėl, skirtas žuvų zodiako ženklo atstovams. Tiesa, stiklinės tik 3. Tačiau paliktos ir 4 lėkštės, ir 4 puodeliai, šakutės ir peiliai, net pjaustymo lentelė. Minusėlis – su kažko biraus likučiais.
Maisto liekanų ženklų buvo ir šaldytuve. O štai vieno stalčiaus trūko. Nužvelgusi greta įtaisytą rozetę nusprendžiau, kad jo taip pat kol kas nejungsime.
Remonto sienos nematė bene dvidešimtmetį
Pakėlus akis į viršų, žvilgsnis užstrigo ties pradėtomis, tačiau nebaigtomis dažyti lubomis. Beje, ir šviestuvas aiškiai prieš kurį laiką buvo kitoje vietoje. Nežinia kodėl, bet perkeltas jis buvo kokiais 10 centimetrų į šoną. Tiesa, buvusios jo vietos nudažyti nesumanyta.
Tuo metu nuo sienų švytėjo užrašai – vardai, prisipažinimai meile ir datos, kada namelyje gyventa. Pavyzdžiui, Monika, Elena, Mindaugas, Aida, Zita ir dar vienas kompanionas, kurio vardo iššifruoti nepavyko, viešėjo čia dar 1997 m. ir jų palikta žymė – aiškiai matoma. Tad nesunku suprasti, kad remonto šios sienos nematė jau bene dvidešimtmetį.
Sunkiau suprasti, kiek ant palangės už užuolaidos tūnojo negyvos musės. Pirmosios gal atskrido vėliau už Moniką su kompanija, bet kad žuvo jos ne šią savaitę – faktas. Prisėdau ant nutriušusios kėdės. Taip, tą vakarą dariau daug klaidų.
Neaiškus gyvis suko ratus aplink šaldytuvą
Greta kėdės – staliukas. Du iš trijų stalčiukų be rankenų. Trečiajame – jau mano apibūdinta pjaustymo lentelė. Už nugaros – gesintuvas. Vienareikšmiškai vienas geriausių daiktų kambariuke.
Radau ir oro gaiviklį. Bet panašu, kad šioje kovoje jis pralaimėjo. Pats buvo prisisunkęs minėto šlapių skudurų kvapo, o priglaudus nosį prie pat pasijutau tarsi stovėčiau greta ilgai nesipraususio vyro, kurio mėgstamiausias vasaros derinukas – basanoškės su kojinėmis. Kodėl taip? Atsidavė jis maždaug tokio tipo poilsiautojų mėgiamais kvepalais.
Kambaryje dar buvo veidrodis, pora spintelių, virvė skalbiniams, lentyna, matyt, turėjusi atstoti spintą, ir neaiškus gyvis, sukęs ratus aplink šaldytuvą. Nusprendėme geriau apsidairyti bendrose erdvėse.
Bendros erdvės – net trys
Pastarųjų net kelios – virtuvėlė, tualetai ir prausyklos. Iš pradžių patraukiau tualetų link. Du iš keturių turėjo klozetus, visai neblogai, tiesa? Tiesa, likusieji du – skylės, iki kurių reikia palypėti laiptukais.
Virtuvėlėje – dujinės viryklės, šaldytuvai ir kriauklės, šalia kurių – nutrupėjusių plytelių siena. Nemeluosiu, bendras vaizdas apetito tikrai nesužadino.
Tuo metu prausyklose – remontas. Draugas sakė, kad pas vaikinus – kiek geriau. Nosies nekišau, bet girdėjau iš tos pusės čiurlenantį vandenį, nors niekas nesimaudė. Kiek šiurpu, tačiau greičiausiai – tik brokas.
Savo ruožtu merginoms skirtoje prausykloje radau karutį. Taip, didelį, apverstą karutį. Tačiau neradau dušų, o iš dviejų kabinų tik vienoje buvo kranas. Kitoje paprasčiausiai stovėjo medinė kėdė. Prieangyje – kriauklės, o po jomis – statybinės atliekos ir dalys, kurių pavadinimų greičiausiai net nežinau. Supratau, kad rankas verčiau plausiu tualete.
Pajūris ir kavinės – pustuščiai
Nusprendėme, kad gal tik šią akimirką viskas atrodo blogai, tad išsukome pasivaikščioti po Šventąją. Tiesa, daiktus verčiau nusprendėme palikti automobilyje.
Pajūryje žmonių nebuvo daug. Daugiausiai – vyresnio amžiaus poilsiautojai, porelės su vaikais ir jaunuoliai. Tiesa, labai nemaloniai nustebino pajūrio ruožas. Kur ne kur mėtėsi pavienės pūvančios žuvys, o kur nebuvo jų, ten – ant nugarų apsivertę ir kojytėmis mojuojantys ar jau anapylyje atsidūrę karkvabaliai.
Kavinėse tuščia. Vos ant vienos rankos pirštų būtų galima suskaičiuoti vietas, kuriose grojo gyva muzika ir buvo daugiau nei 20 žmonių. Tiesa, prekybos centras, kaip visuomet, perpildytas. Greičiausiai neretas vakarieniauja namuose.
Administracija vakarop dingo it į vandenį
Pasivaikščioję į pastaruosius grįžome ir mes. Už kampo tamsoje besigirdint: „Varyk, aaaaa“ pasiėmėme, ką buvome palikę, ir nusprendėme traukti namo. Norėjau paskambinti administracijai ir grąžinti raktą, tačiau jų telefono numerio nebuvo niekur matyti. Jokių kontaktų nepaliko ir tą raktą man įdavusi moteriškė, tad jį tiesiog palikome duryse iš vidinės pusės.
8 eurai – tiek mums kainavo nakvynė vietoje, iš kurios į namus grįžome kaip į rojų, ir į kurią kojos greičiausiai daugiau nekelsiu niekada. Akimirkos, kai reikės pernakvoti tokiame namelyje, nelinkėčiau sulaukti net priešui, ką jau kalbėti apie poilsiautojus, kurie išsiilgę jūros, saulės ir ramybės.
Sakysite, atsisakiusi pirmųjų variantų, pati pasirinkau gyventi skylėje - galbūt. Tad tik pridursiu – būkite protingesni ir nekartokite mano klaidos.
Norite pasidalyti savo įspūdžiais iš vietų, kuriose teko atostogauti Jums? Nusivylėte poilsiu, nustebino suteiktų paslaugų kokybė? O gal norite pasidžiaugti pigiomis savo atostogomis? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt.