Įtariu, nuo tų gražių sakinių ir prasidėjo mūsų nepamirštama kelionė vandens maršrutu po Neries regioninį parką, kai vieną gražią dieną mes užsukome į parko direkciją. Artėjo mokslų metų pabaiga ir mums labai norėjosi nustebint vaikus, pasveikinti juos su ta gražia švente, o taip pat susitikti visiems kartų šiltoje aplinkoje, aptarti mums visiems rūpimus klausimus, tiesiog smagiai praleisti laiką.
Pagal seną tradiciją birželio 18 dieną – Tarptautinę pikniko dieną – mūsų bendruomenė organizuoja žygį. Bet šiais metais mūsų laukė nepaprasta užduotis. Žygis turėjo atitikti kelis kriterijus. Pirma, žygyje galėtų dalyvauti bet kokios amžiaus grupės žmonės, nuo mažamečių vaikų iki senjorų.
Antras svarbus šiais laikas klausimas – biudžetas. Jis turėjo būti prieinamas visoms šeimoms, nepriklausomai nuo jų pajamų dydžio. Tai turėjo būti vienos dienos, turininga, įdomi, nereikalaujanti didelio fizinio pasiruošimo išvyka. Dviračiais per Trakų apylinkes važinėjome, baidarėmis Vokės upe plaukėme, Neries kairiojo kranto pažintine trasa vaikščiojom... Visi tie žygiai buvo nuostabūs, pilni gerų emocijų ir kupini šiltų prisiminimų. Ir šį kartą mes negalėjome nuvilti savo mažamečių ir garbingo amžiaus narių. Šiais metais mūsų fantazija išseko ir pasisemti įkvėpimo bei naujų idėjų mes užsukome į Neries regioninio parko direkciją. Kaip paaiškėjo vėliau, mūsų nuojauta buvo teisinga.
Žygių ciklas vasaros metu buvo baigtas. Peržiūrėjome visus siūlomus renginius, edukacinius užsiėmimus, gamtos mokyklą vaikams… Kurį laiką negalėjome priimti bendro sprendimo, kas gi geriausiai tiks mums visiems.
Po debatų ir pertraukėles buvo pasiūlytas kitas variantas – Neries regioninio parko produktas https://neriesparkas.lt/kategorija/parko-produktas/. Tai vietinių gyventojų prekių ir paslaugų pasiūlymai, tarp kurių mes atradome „Plaustu Nerimi”. Kaip paaiškėjo, direkcija ir gidai buvo puikiai susipažinę su ta pramoga, jau ne vieną kartą plaukimas žemyn upe buvo įtraukas į žygių ciklus, plaukimai vyko kartu su parko ekskursantais. Klausydami įdomių pasakojimų apie nuostabius Lietuvos kampelius, žygių dalyviai galėjo pamatyti Neries regioninį parką kitu kampu. Mums beliko tik nutarti kokiu maršrutu plauksime ir išsirinkti plaustą. Maršrutą išsirinkome greitai. Pradėjome nuo savo Valų kaimo, kuris yra parko teritorijos pradžioje. Maršruto pabaiga turėjo būti net už 12 km, turėjome plaukti apie 4 val. Daug sunkiau mums buvo išsirinkti plaustą, kurių pasiūla nuo mažiausių 6-viečių iki 36-viečių, su stogu ir be jo, pailgi ir apvalūs... Vis dėlto, mes pasirinkome didžiausią „50persons” plaustą be stogo.
Atėjo ta ilgai laukta, pilna nežinios ir naujų įspūdžių kupina diena. Pamatyti plaustą – gigantą susirinko visas kaimas. Po kapitono rinkimų ir žemėlapio įteikimo ceremonijos, išklausę instruktažą, visi plaukiantys užsidėjo gelbėjimo liemenes ir laukė kapitono komandos. Sulipus į plaustą ir praradus tvirto pagrindo po kojomis jausmą, atsistūmėm nuo kranto ir pajudėjome žemyn upe. Po 15 minučių visi nusiramino, apsiprato, suradę sau patogią vietą.
Pirmi mūsų maršrute mus pasitiko mitologiniai akmenys „Marijos pėda” ir „Valų vestuvės”. Šių akmenų istorija mes žinojome dar iš pastatytų Neries regioninio parko stendų mūsų kaime. Bet matyti juos iš upės pusės buvo visai kas kita. Netrukus ramią srovę ir tylą nutraukė vandens čiurlenimo garsai. Aplink dar nieko nesimatė, bet garsas buvo tiek stiprus, kad mes truputį išsigandome. Čia mūsų laukė Saidės rėva –pamiršta, bet senais laikais gerai žinoma kapitonams, kai laivyba Neryje dar klestėjo. Gal keičiasi laikai ir srovės, o gal mūsų plausto grimzlė buvo tiek maža, kad perplaukėm rėvą pasisupdami ant lengvų bangų. Lengvos bangos sukėlė tik malonų pojūtį ir juoką. Praplaukę rėvą, sustojome kairiame Neries krante, kur Saidė įteka į Nerį.
Sužinojome, kad santakos su Nerimi prieigose įkurtas Saidės hidrografinis draustinis. Ten mūsų laukė Saidės beveik kilometro ilgio pažintinis pėsčiųjų takas. Tai yra nepaprasto grožio takas.
Šimtamečiai ąžuolai čia atrodo tarsi pasakos miškas. Stirnių piliakalnis mums priminė kalną, o Saidės upelis – kalnų upę. Trumpas, nevarginantis, turiningas maršrutas palei upelį pramankštino mūsų kojas ir mes, pasipildę vandens atsargas iš Saidžių šaltinio, vėl skubėjome į krantą, kur mūsų laukė plaustas. Visą kelią mus lydėjo neliesta žmogaus civilizacijos gamta. Tai buvo tikras neliestas gamtos lopšys. Buvo toks jausmas, kad mes ten ne šeimininkai, o svečiai. Vietiniai žvėrys, paukščiai ir žuvys tarsi susirinko pažiūrėti į mus. Danguje visą kelią mus lydėjo erelis. Iš vandens vis iššokdavo viena akim mus pamatyti norinti smalsi žuvelė, o iš kranto mus stebėdavo stirnos. Tai stebėdami mes nutilome ir vos nesusitrenkėm su plaukančiu į kitą krantą bebru, kuris tikriausiai nesitikėjo pamatyti čia svečių. Reikėjo matyti jo reakciją, kai ramiai plaukdamas ant nugaros ir žiūrėdamas į dangų paskutinių momentų pamatė artėjantį plaustą. Kol mes stebėjome bebrą, visai pamiršome apie plausto valdymą, netilpome į upės posūkį ir trenkėmės į pasvirusį virš vandens medį. Jau tuo momentu iš mūsų juokėsi bebras. Kaip byloja liaudės išmintis – „juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis”.
Per visą likusią kelionę mūsų dar laukė keli „techniniai” ir kultūriniai sustojimai: Naujosios Rėvos piliakalnis, mitologiniai akmenys „ Trys broliai“, labai daug salų ir salelių. Net kilo mintis kitą vasarą organizuoti ekspediciją ir įkalti kiekvienoje saloje lentelę su išgalvotu pavadinimu.
Taip bendraudami, svajodami ir mes artėjome prie maršruto pabaigos – Paneriškių kaimo. Pamačius didelę salą ir prieplauką priešais ją, mes švartavome jau tapusį mūsų visų antrais namais plaustą-gigantą. Išlipus į krantą mūsų laukė žalia pieva, šilta ugnis, pietūs ir diplomų įteikimo ceremonija.
Sunku buvo net įsivaizduoti, kad plaukimas pasroviui žemyn upe gali sukelti tiek gerų emocijų, tiek daug įspūdžių, patyrimo ir paliks tokį neišdildomą prisiminimą mūsų širdyse.