Jeigu balandį fotografavotės prie žydinčių sakurų, gegužę – rapsų lauke, o birželį įsiamžinote tarp aguonų žiedų, bet liepos pradžioje dar nepapuošėte savo socialinių tinklų nauja asmenuke, tai Levandų festivalis buvo geriausia proga tai padaryti. Būtent nuo fotografavimosi tarp subtiliai mėlynuojančių levandų žiedų apsilankymą festivalyje pradėjo absoliuti dauguma svečių. Ir tik tada, kai nuotraukos jau pabendrintos, leido sau apsidairyti, kas ten dar įdomaus vyko.
Paklausta, kaip išgyveno karantiną, levandų ūkio savininkė L. Zajankauskienė pasakojo per darbus daugiau kaip 3 tūkst. levandų krūmelių lauke pandemijos nė nepastebėjusi. Sausas pavasaris jos ūkiui nepakenkė, nes levandos sausrų nebijo. O vasarą, pasak ponios Loretos, užteko ir lietaus, ir šilumos, tik pastarųjų dienų liūtys kiek per smarkiai suplakė dirvą.
2016 m. įsigijusi sodybą Kurdimakščiuose, šalia gimtojo Verstaminų kaimo, L. Zajankauskienė pasodino 30 arų levandų ir įsigijo jų distiliavimo įrangą – alembiką.
Distiliavimo procesą kasmet gali stebėti ir Levandų festivalio svečiai.
O kam nuobodu buvo laukti, kol iš paslaptingojo aparato ims varvėti kvapnūs hidrolato lašai, galėjo pasivažinėti Lazdijų rajono žirgininkų karietomis, paragauti pavėsyje po senais ąžuolais verdamos žvėrienos sriubos ir įsigyti iš levandų pagamintų eterinių aliejų bei kitų ekologinio ūkio gaminių.
„Specialiai suplanavome šį savaitgalį kelionę po Dzūkiją, kad galėtumėm užsukti į festivalį. Pernai mačiau tik nuotraukas feisbuke, tai galima sakyti, kad šiemet nusifotografuoti atvažiavome ne mažiau kaip 150 kilometrų. Tai vis tiek arčiau, negu į Provansą,“ – pasakojo vilnietė Rita.