Nesu iš Kauno, tačiau netrunku ilgai suvokti, kad prieš mane muzikuoja Kauno Laisvės alėjos simboliu tituluojamas Gintaras Paulauskas – per pusvalandį bent trys žmonės, sušukę, „o! Medis!“, priėjo paspausti jam ranką. Paklausiu, ar čia jo pravardė, o jis tik numoja – Sabonį vadina Sabu, tai jį gali ir medžiu vadinti.
„Esu pats žinomiausias Tarybų Sąjungos gitaristas. Kijeve ir prizą esu laimėjęs, o man plojo 15 tūkst. žmonių minios“, - prisistato jis ir trumpą įžangą užbaigia daina – juk muzika, jo teigimu, daug geriau išreiškia mintis nei žodžiai.
Palangoje atlikėjas jau savaitę.
„Pasiilgau ir aš gero oro. Tiek laiko juk lijo! Pasiėmiau gitarą, mažą kolonėlę, aparatūrą ir atvykau palinksminti žmonių. Vakarais groju kavinėse, o dabar, tokiu gaiviu oru, išlindau pasigrožėti praeiviais. Priešingai nei mano daugelis, čia suvažiuoja labai kultūringi žmonės, kurie supranta gerą muziką, o ta saujelė asilų it šaukštas deguto medaus statinėje. Ir šiaip, įstatymai blogi, per griežtai čia viskas – išgėrė vaikinas alaus, jau policija už nugaros“, - įsitikinęs žilabarzdis pašnekovas.
Gitaros iš rankų vyriškis nepaleidžia jau 40 metų.
Tačiau didelių turtų jis pripažįsta šią savaitę nesusikrovęs.
„Uždirbti Palangoje – tai visiška loterija. Kai dar buvo litai, vienas pro šalį ėjęs verslininkas sakė einantis nusiskandinti, bet jei sugročiau jo mėgstamą dainą „Hotel California“, jis man sumokėtų 500 litų. Sugrojau, pataikiau ten, kur reikėjo ir jis tik sako „išsigelbėsiu“ ir nuėjo su lengva šypsena. Beje, tą pačią naktį grįždamas ta pačia gatve dar du šimtus įdavė, dėkingas jautėsi. Tais laikais 700 litų – tai ohoho! O šiandien kiek sunkiau – daugiausiai vienu kartu esu 20-30 eurų gavęs. Jei nejausčiau malonumo, tai dėl tiek negročiau“, - atvirauja atlikėjas.
O malonumą jam kūrybiškas požiūris į muziką – vienas dainas jis dainuoja taip, kaip parašyta, kitoms pritaiko savo melodiją, o dar kitoms – ir žodžius pakeičia. Ne viena šiąnakt skambanti daina – jo kūrybos.
„Čia ne juokas dainą sukurti. Geriausi kompozitoriai tam ir metus skiria – braižo, derina kompoziciją, šlifuoja kiekvieną akordą. Todėl pasaulyje yra tik koks dešimt tikrai dėmesio vertų kūrinių – AC/DC, The Rolling Stones ir panašūs“, - paaiškina jis man.
Gerą muziką jis sako klausantis plokštelėse. Paskutinė, kurią įsigijo - „The Average White Band“. Jazz rokas – jo aistra.
„Skonį gerai muzikai, tiesa, galima išvystyti. Kuo daugiau klausyki kokybiškų įrašų ir natūraliai vėliau vengsi pigaus popso – ausis skaudės. Todėl, atvirau pasakysiu, tai, ką girdžiu praeidamas pro kai kuriuos barus ir salūnus man kelia šleikštulį. Kam tos rusiškos muzikos tiek daug?“, - nesupranta kaunietis.
Tai tarsi iliustruodamas jis užtraukia Eric'o Claptono dainą.
„Turiu penkias gitaras. Su kita dar geriau skambėtų“, - nekukliai sako atlikėjas. Tada priduria, kad geriausiai daina pasiseka tada, kai jauti tai, apie ką groji, todėl jis kasmet mėgaujasi užsukdamas į „Kaunas Jazz“ renginius, kur, jo teigimu, atgaiva ausims ir sielai.
„Bet šiaip tai sunku šiandien būti menininku. Jei būtų lengva, tai visi grotų ir dainuotų. Tiesą sakant, jei kažką darai kokybiškai ir iš širdies – viskas sunku. Ir krepšinį gerai žaisti yra sunku. O tame, ką darau aš, labai svarbus bendravimas su žmonėmis. Tai nėra lengva“, - sako muzikantas.