Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Aušra Bartulienė pastebi, kad praktikoje dažniausiai nepavyksta išsiaiškinti, kur tiksliai žmogus užsikrėtė parazitais. Vis dėlto, tam tikras prielaidas daryti galima.
„Kadangi kirminų kiaušinėliai ar pirmuonių cistos ilgai išlieka gyvybingos dirvožemyje, vandenyje (askaridžių, toksokarų kiaušinėliai, toksoplazmų oocistos), ant gyvenamosios aplinkos daiktų (enterobiozės kiaušinėliai) galima daryti prielaidą, kad ligonis užsikrėtė nuo nešvarių rankų, neplautų uogų, vaisių ir kitų sodo gėrybių ar užteršto kito maisto“, – aiškina A. Bartulienė ir pabrėžia, kad Lietuvoje dažniausiai dominuoja enterobiozė ir askaridozė, o užsikrėsti parazitais dažniausiai linkę vaikai, mat jie neturi reikiamų higieninių įgūdžių ir yra imlesni infekcijoms dėl nesusiformavusios imuninės sistemos.
Enterobiozė
Viena iš Lietuvoje paplitusių ligų – enterobiozė – pasireiškia virškinamojo trakto pažeidimais, išeinamosios angos niežuliu ir alerginėmis odos reakcijomis. Kaip teigia NVSC specialistė, pirmąsias dvi savaites po užsikrėtimo pasireiškia pilvo skausmai, dažniausiai jaučiami bambos srityje, taip pat padažnėja tuštinimasis ir prasideda pykinimas. Po maždaug 30-ies dienų suaugusios kirmėlės pradeda šalintis po išeinamąją angą, todėl žmogui, užsikrėtusiam šiais parazitais, atsiranda stiprus išeinamosios angos, tarpvietės ir lytinių organų niežulys. Jis dažniausiai pasireiškia naktį, todėl, A. Bartulienės teigimu, žmogus blogiau miega, būna irzlus, sumažėja jo darbingumas.
Enterobiozę galima patvirtinti radus kirmelaičių arba kiaušinėlių – kirmėles galima pamatyti ant odos, netoli išeinamosios angos, o spalinių kiaušinėlių nustatymui naudojamos lipnios juostos ar atliekami perianalinių nuograndų laboratoriniai tyrimai.
„Dažniausiai enterobioze užsikrečia ir serga mokyklinio ir ikimokyklinio amžiaus vaikai, lankantys vaikų ugdymo įstaigas. Spalinės labai lengvai ir greitai plinta vaikų kolektyvuose, nes vaikai neturi reikiamų higienos įgūdžių, tarp jų yra glaudus buitinis kontaktas, dalijamasi bendrais žaislais, stalais, suolais ir kt. Spalinėmis taip pat dažniau užsikrečia šeimų, kuriose yra ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų, nariai.
Užsikrėsti spalinėmis labiau rizikuoja vaikų kolektyvuose dirbantis personalas, vaikų slaugytojai, asmenys, gyvenantys uždaruose kolektyvuose arba įstaigose – vaikų globos namuose, internatuose“, – aiškina užkrečiamųjų ligų specialistė. Ji taip pat pabrėžia, kad šios ligos gydymas yra trumpas, nesudėtingas ir veiksmingas, tačiau svarbu gydymo metu ir 2–3 savaitės po gydymo pasirūpinti užteršta aplinka ir laikytis profilaktikos priemonių, antraip – užsikrečiama pakartotinai.
NVSC patarimai, sergantiems enterobioze:
Enterobioze sergančiam žmogui patartina naktį užsimauti kelnaites, kad ant pirštų, po nagais (kasantis), ant patalynės ir kitų daiktų nepatektų kirmėlių kiaušinėlių. Naktines kelnaites rytą reikia nusimauti vonioje, jas išskalbti ūkiniu muilu arba nuplikinti karštu vandeniu (> 60 °C).
Vakare einant gulti ir rytą atsikėlus būtina nusiplauti tarpvietę, išeinamąją angą, sėdmenis, šlaunis ir rankas su šiltu vandeniu ir muilu. Praustis geriausiai po dušu, o ne vonioje, kad į vandenį nuplauti kiaušinėliai nepatektų į burną.
Karštu vandeniu išplauti tualeto unitazą, vonią ir panaudotus naktinius puodus.
Naudoti individualias asmens higienos priemones, patalynę, rankšluosčius ir kt. Po gydymo pakeisti visus drabužius ir patalynę, juos išskalbti karštame vandenyje (> 60 °C). Visą patalynę, rankšluosčius skalbti kas 3–7 dienas, tris savaites.
Gydymo metu ir 2–3 savaites po gydymo kiekvieną dieną kruopščiai plauti ir valyti gyvenamąsias, ypač miegamąsias patalpas, kur daugiausia susikaupia kirmėlių kiaušinėlių. Patalpas valyti drėgnu būdu, naudojant muilo ir sodos tirpalą. Plovimui ir valymui panaudotus įrankius, šluostes nuplikinti karštu vandeniu ir džiovinius laikyti sausoje vietoje.
Kambarius gerai vėdinti, atidarius langus arba atitraukus užuolaidas, ypač saulėtą dieną, nes spalinių kiaušinėliai jautrūs tiesioginiams saulės spinduliams.
Vaikų žaislus laikyti švarius. Jeigu galima, žaislus nuplauti arba išskalbti karštu vandeniu (> 60 °C) su muilu, jei negalima, nuvalyti, išpurtyti arba išsiurbti ir palaikyti ant saulės.
Kilimai, kiliminiai takeliai, minkštas sofų, fotelių, kėdžių audinys turi būti išsiurbiami, išpurtomi arba išlyginami per drėgną medžiagą karšta laidyne.
Klojant lovą, reikia vengti patalynės kratymo, kad spalinių kiaušinėliai nepakiltų į orą.
Askaridozė
Kita Lietuvoje dažniau pasitaikanti liga – askaridozė – pasireiškia plaučių ir virškinimo trakto pažeidimo simptomais, bendru negalavimu, nedideliu karščiavimu, alerginiais odos bėrimais.
„Žmogui prarijus subrendusių askaridžių kiaušinėlių, iš jų plonajame žarnyne išsirita lervos. Pastarosios įsiskverbia į žarnos sienelę ir su kraujo srove išnešiojamos po organizmą. Vėliau lervos patenka į plaučius, kuriuose migruoja apie 10–14 dienų. Plaučiuose lervos juda bronchiolių ir bronchų gleivine, pakyla į trachėją iki nosiaryklės. Iš čia (dažniausiai naktį) su seilėmis nuryjamos ir per skrandį antrą kartą patenka į plonąjį žarnyną. Plonajame žarnyne askaridės per 2–2,5 mėnesio užauga ir lytiškai subręsta.
Ligos pradžioje, vykstant lervų migracijai, vystosi alerginės žmogaus organizmo reakcijos: uždegiminiai plaučių pakitimai, astmos priepuoliai, atsiranda lūpų pabrinkimai, gali pakilti temperatūra. Vėliau, kai organizme parazituoja jau suaugusios kirmėlės, ligonis skundžiasi pablogėjusiu apetitu, galvos svaigimu, pykinimu, pilvo skausmu. Vaikams gali būti seilėtekis, griežimas dantimis (naktį), naktinės haliucinacijos, pilvo pūtimas bei skausmai. Paprastas ir patikimas askaridozės tyrimo metodas yra išmatų mikroskopavimas. Tiriant ligonio išmatas ieškoma askaridžių kiaušinėlių. Gydymas trumpas, nesudėtingas ir efektyvus“, – pasakoja A. Bartulienė.
Toksoplazmozė
Rečiau pasitaikanti, tačiau ne ką mažiau pavojinga liga – toksoplazmozė. „Delfi“ kalbinta NVSC specialistė pabrėžia, kad ši liga ypač pavojinga nėštumo metu, nes gali užsikrėsti vaisius. Be to, ji pavojinga ir asmenims, turintiems silpną imuninę sistemą – ŽIV infekuotiems, onkologinėmis ligomis sergantiems, gaunantiems imunitetą slopinančius vaistus, pavyzdžiui., po organų transplantacijos – dėl galimos sunkios ligos.
„Toksoplazmozė – žmogaus ir gyvūnų parazitinė liga, kurią sukelia parazitiniai pirmuonys toksoplazmos. Infekcijos šaltinis yra sergančios, dažniausiai jaunos (iki 2 metų) katės, kurios su išmatomis platina sukėlėjus. Nuo užterštos aplinkos užsikrečia naminiai, laukiniai gyvūnai, paukščiai. Jų raumenyse, įvairiuose organuose susidaro toksoplazminės cistos. Žmonės užsikrečia valgydami užsikrėtusių toksoplazmoze kiaulių, avių, galvijų mėsą, kuri buvo nepakankamai termiškai apdorota ar vartota žalia, vartodami užterštą vandenį, pieną, valgydami neplautas daržoves, vaisius, uogas, per užterštas rankas ar kitus aplinkos objektus. 70 proc. visų atvejų užsikrečiama vartojant žalią ar nepakankamai termiškai paruoštą mėsą.
Toksoplazmozės yra labai svarbi moterims, dėl galimo vaisiaus užkrėtimo ir įgimtos toksoplazmozės. Pirmą kartą ūmia toksoplazmoze būdama nėščia susirgusi moteris gali užkrėsti vaisių, bet nebūtinai. Persirgus toksoplazmoze, organizme atsiranda toksoplazmų antikūnų, kurie apsaugo nuo ligos vystymosi ir vaisiaus užsikrėtimo. Todėl labai svarbu planuojant nėštumą išsitirti kraują dėl toksoplazmų antikūnų. Teigiamas tyrimo rezultatas, kai kraujyje randama toksoplazmų antikūnų, rodo, kad moteris infekcijai neimli ir pavojaus, kad gali užkrėsti vaisių šio ar kitų nėštumų metu, nėra. Neigiamas serologinio tyrimo rezultatas, kai antikūnų kraujyje nerandama, rodo, kad moteris imli toksoplazmozės sukėlėjams“, – aiškina pašnekovė.
NVSC parengta toksoplazmozės profilaktika:
Valgyti tik gerai išvirtą ir iškeptą mėsą.
Nevartoti žalių kiaušinių ir negerti nepasterizuoto pieno.
Nevalgyti neplautų vaisių, uogų, daržovių, negerti vandens iš atvirų vandens telkinių, esant būtinybei naudoti šį vandenį, jį virinti.
Maistą geriausia laikyti sandariuose induose, apsaugančiuose nuo dulkių, musių, tarakonų bei kitų vabzdžių, kurie gali pernešti parazitų kiaušinėlius.
Vengti kontakto su kačių išmatomis. Nėštumo metu kačių priežiūrą geriausia perleisti kitiems šeimos nariams.
Kates maitinti sausu, konservuotu ar virtu maistu ir laikyti namuose.
Nežaisti su svetimomis katėmis, ypač – valkataujančiomis.
Kruopščiai tekančiu vandeniu su muilu nusiplauti rankas prieš valgį, taip pat lietus žalią mėsą, neplautas daržoves.
Mūvėti pirštines dirbant sode, darže ir plauti rankas po darbo.
Neliesti nešvariomis rankomis akių, nosies ar burnos.
Plovikliais, turinčiais aktyviojo chloro, dezinfekuoti stalo ar kitus paviršius po sąlyčio su žalia mėsa.
Pagrindinės rekomendacijos, padėsiančios apsisaugoti nuo parazitų
Tad nors kirmėlėmis užsikrėsti galima ne tik nuo neplautų vaisių, uogų ar daržovių, bet ir kitais būdais, vis dėlto rizika užsikrėsti būtent valgant sodo ir daržo gėrybes – tikrai didelė. Todėl svarbu žinoti, kokių prevencinių priemonių laikytis, kad pastarosios mūsų organizmą aplenktų.
Be jau minėtų patarimų, NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė A. Bartulienė išskiria dar keletą. Pasak specialistės, norint neužsikrėsti parazitais, derėtų su muilu ir šiltu vandeniu plauti rankas ne tik po naudojimosi tualetu, bet ir po darbo sode ir darže, prieš valgant ar ruošiant maistą. Svarbi ir edukacija – vaikams reikėtų nuolat aiškinti apie rankų plovimo svarbą bei mokyti juos, kaip taisyklingai tai daryti.
Norint išvengti užsikrėtimo parazitais valgant sodo ir daržo gėrybes, specialistė nurodo vartoti tik nuplautus, nuluptus ar pakaitintus vaisius, uogas ir daržoves, o ypač tai aktualu tada, kai šios auga dirvožemyje, kuris tręšiamas mėšlu.
„Plauti daržoves, vaisius ir uogas reikėtų po tekančiu vandentiekio vandeniu. Braškes, salotas, svogūnų laiškus ir žalumynus – plauti po tekančiu vandeniu ypač kruopščiai. Kai nėra vandentiekio vandens, perpilti verdančiu vandeniu“, – nurodo ji.
Be to, labai svarbu pastebėti, kad neretai, nukritus ant žemės kąsneliui, vadovaujamasi įvairiausiais mitais, kaip antai turimos kelios sekundės, iki kol užlips mikrobai, arba galimybė valgyti, jei tariami mikrobai bus nupučiami. Vis dėlto, tokiais mitais vadovautis nereikėtų.
„Vasarą, iškylaujant lauke, nukritusio ant žemės maisto geriau nevalgyti, jeigu jo negalima nuplauti“, – pastebi pašnekovė.