„Pamenu, 90-ųjų pradžioje su draugeliu atvarėme į Nidą visai be babkių. Gražiai pakalbėjome parduotuvėje ir išprašėme medinius skaitliukus. Jaunesni žmonės matyt net neįsivaizduoja, kas tai yra. Tai toks priešistorinis įrankis, kuriuo dar pirmykščiai žmonės skaičiavo sumedžiotus mamutus, o 90-ųjų pradžioje juos dar naudojo pardavėjos apskaičiuoti prekes, nes dar nebuvo elektroninių kasų.
Žodžiu, toks rėmelis su medinėm šaškėm, kurias stumdant į dešinę ir kairę buvo galima viską susumuoti. Tai vat gavę tą stebuklingą skaitytuvą mes prastūmėme jį vokiečiams už kokias 30 markių – tai buvo pinigai, už kuriuos galėjome gyventi ir gerti visą mėnesį. Gyventi ir gerti tada buvo sinonimai – jeigu negėrei, tai kaip ir negyvenai, ir priešingai. Žodžiu, mes ten gyvenome puikiai visą vasarą, nes prastūmėme dar keletą skaitliukų, susiveikėme nemokamai būstą su vaizdu į marias.
Pardavę skaitliukus mes jautėmės kaip startuoliai. Po Nidą vaikščiojome kaip vienaragiai ir tikrai tokiais buvome, tik ragą turėjome ne ant kaktos. Na, o dabar keturiese pavakarieniavę restorane „Toda“ sumokėjome tiek, kiek tada kainavo septyniolika medinių skaitliukų arba penkios jaunystės vasaros Nidoje. Bet aš čia ne apie kainas, o apie evoliuciją“, – vaizdinga pasakojimo įžanga sekėjus ir draugus socialiniame tinkle pasitinka O. Koršunovas.
Apsilankymas Nidoje režisieriui buvo it šviežio oro gūsis rudenin traukiančios vasaros įkarštyje. Kaip rašo jis, „Pirmykščiai laikai baigėsi. Išnyko ne tik primityvūs įrankiai, bet ir dinozaurai, kurie anuomet girti šlaistėsi po Nidą“. Tad režisieriaus akimis, Nida, lyginant su vasaromis 90-ųjų pradžioje, dabar visiškai kitokia.
„Dabar Nidoje kita fauna. Į akis krenta su Maseračiais, Bentliais ir Poršais atvykę nepriekaištingos išvaizdos faunai ir faunės. Menų kolonijoje, kur aš gyvenau, gyvena fauna, mintanti tik avokadais ir kalbanti hibridine lietuvių – anglų kalba. O kai vyko Anna Mesha, suskrido paukšteliai paauksuotom plunksnom. Žodžiu, Nida – Lietuvos elito kurortas. Tai, kad Nida elitinė, nulemia du faktoriai – kainos ir skonis. Visgi, į Nidą važiuoja žmonės ne tik su pinigais, bet ir su skoniu, ir dar su sentimentais. Yra daug žmonių, nuoširdžiai mylinčių Nidą – daug ir tikrai inteligentiškų žmonių. Žodžiu, Nida – ne vulgari“, – rašo jis.
Žinomą režisierių, kaip teigia jis pats, labiausiai nustebino būtent kultūros lygis. Nidoje jam nuostabą kėlė tai, kad prie jūros sutikti žmonės nevengė sveikintis, o vakarais šiame kurorte apstu vietų, kuriose lankytojai linksminasi, tačiau padauginusių alkoholio – nėra.
„Nidoje sutikau daug draugų ir pažįstamų, kurių taip ir nepasisekė sutikti Vilniuje per visus metus. Taigi, jei nori, Nidoje tikrai netrūks bendravimo, bet jei nori, gali rasti vienatvės takelius ir visiškai nuošalias vietas pajūryje. Nida išlieka kultūringa ir saikinga (na, čia išskyrus kainas). Eksterjerai taikiai sugyvena su aplinka. Žibintai, suoleliai, laiptai, mediniai takeliai saikingai ir apgalvotai įkorporuoti į aplinką. Ypač gražus medinis pasivaikščiojimo takas palei marias į Parnidžio kopą, su suoliukais į nuostabius vaizdus. Žodžiu, kol kas Nida išsaugo savo minimalizmą ir sugyvena su gamta. Vėlai vakare išėjus nuošaliau pasivaikščioti dažniau sutiksi stirną ar kokį kitą žvėrį nei žmogų, o laputės ateina tiesiai į kavines tikėdamosis ką nugvelbti ar būti pavaišintos“, – pasakojimą tęsia O. Koršunovas.
Sužavėjo režisierių ir vietos, kuriose gali kultūringai pasėdėti ir pavalgyti it aukščiausio lygio restoranuose. Kaip rašo jis, dar visai neseniai šalies pajūrio kurortuose rasti tokių vietų buvo problema.
„Dabar Nidoje platus pasirinkimas. „Purvynėje“ – fantastiškos bulvės. Dar galima „Kaštone“ nusipirkti legendinių sumuštinių, nors laukti jų gali tekti ir valandą. Neprarado lygio „Sofa de Pancho“. Ragauti gero vyno ir mielai pasėdėti gali „Nidos vyninėje“. „Prieplaukoje“ – puikūs benediktai ir beigeliai pusryčiams. Na, o skaniausia vieta, žinoma, „Toda“ – tokia aukščiausio lygio pusiau žydiška virtuvė. Toks restoranas su tokia virtuve tikrai turėtų atsirasti Vilniuje“, – rekomendacijomis dalijasi jis.
Toliau tęsdamas apie kultūrą, režisierius griebiasi viešojo tualeto paralelės.
„Na, o kalbant apie kultūrą, tai labiausiai mane nustebino vieši tualetai. Tokie pilki namukai: paslauga nemokama, erdvu, švaru, iškvėpinta, prie kriauklės – muilas, atskira kabina neįgaliesiems. Nemačiau tokių niekur pasaulyje. Garsus rašytojas, dramaturgas ir intelektualas Thomas Bernhardas, žinia, negailestingai kritikavo savo tėvynainius austrus. Kaip svarbiausią argumentą apie jų nekultūrą jis minėjo tualetus. „Tualetai, – rašė jis – Parodo visą kultūros esmę.“ Taigi, Nidos tualetai, anot Bernhardo, parodytų, kad mes esame tikrai kultūringa tauta. Jei lyginti šiuos tualetus su tais laikais, kai parduotuvėje skaičiavo mediniais skaitliukais, tai mes nuėjome milžinišką evoliucijos kelią per labai trumpą laiką“, – įspūdžių karuselėje supti baigia jis.