Priešingai. Papietavus vienoje iš vietinių valgyklų nuotaika subjuro visai dienai. Drąsiai sakau – tai vieni kraupiausių pietų mano gyvenime.
Užrašas kvietė užsukti
Baltas užrašas mėlyname fone „Valgykla“ švietė iš tolo. Pastatas, ant kurio jis buvo pakabintas, – sovietinio stiliaus. Aiškiai matėsi – pernelyg didelis vietai, kurioje stovi. Iš arti pasirodė net gremėzdiškai nerangus, kad ir kaip toks apibūdinimas netiktų statiniui.
Vis dėlto pilvas grojo maršą, o kelios prieš tai matytos valgyklos dar nebuvo pradėjusios dirbti. Taip, sutinku, buvo galima užsukti į kavines ar restoranus, tačiau žmonių ten buvo daug, o ir norėjosi užkąsti greitai, pigiai ir „naminio maisto“.
Vis dėlto toks sprendimas greitai atsirūgo.
Akis bado netvarka
Iš pradžių viskas atrodė pakankamai neblogai. Valgykloje sėdėjo keli žmonės, su šypsenomis pasitiko aptarnaujantis personalas. Deja, greitai akis pradėjo badyti skurdas ir netvarka.
Purvini ir išlūžę padėklai, kreivos šakutės ir atbukę peiliai – toks vaizdas iš karto ėmė rėžti akis artėjant prie su pirkėjais besikalbančių prijuostėmis pasipuošusių moteriškių. Gerai, stengiuosi suprasti, kiek po vidurdienio, darbo daug, o ir servetėlių šalia yra. Tiek jau to, galiu nusivalyti ir pati.
Patiekalų pasirinkimas nesužavėjo
Antrasis „Stop“ ženklas galvoje užsidega pamačius meniu.
Dienos sriuba (kopūstų), šaltibarščiai, sultinys ir sultinys su mini čeburekais (?). Kainos – nuo 1 iki 1,50 eurų.
Karštųjų patiekalų meniu – kur kas gausesnis, tačiau be įmantrybių, kokia pasirodė mini čeburekų užkanda.
Atrodė jis taip: karbonadas (3,50 eurų), vištiena (3,50 eurų), guliašas (3,50 eurų), balandėliai (3 eurai), cepelinai (3 eurai), kotletas (2,80 eurų), bulviniai blynai (2,70 eurų), žemaičių blynai (3 eurai), lietiniai blynai (2,40 eurų), plokštainis (2,40 eurų), kepta žuvis (3,20 eurų), apkepas (3 eurai) ir dešrelės su fri bulvytėmis (3 eurai).
Nusprendžiu pasiimti pusę porcijos kopūstų sriubos ir kotletą. Į lėkštę šalia dviejų kiaulienos maltinukų man įkrauna bulvių, trečdalį pomidoro ir salotų. Žinoma, taip pat iš kopūstų.
Sriuba – prėska, kotlete – plaukas, bulvių neįpjauna net peilis
Sriuba – prėska, bet ant vieno iš staliukų padėta druskos ir pipirų. Nusprendžiau prieskoniais pasinaudoti vėliau ir ėmiausi kotletų, tačiau greitai man visiškai atvėpo burna.
Ne, ne dėl viliojančio jų kvapo. Atpjovusi pirmąjį gabaliuką ir betiesdama jį link lūpų vos nepakėliau viso maltinuko – tarsi ištikimybės gyja šiuos du objektus jungė šviesus plaukas.
Dar negalėdama atsitokėti pabandžiau peiliu perpjauti šalia gulėjusią bulvę. Šis nuslydo paviršiumi. Bulvės buvo tokios kietos, kad jų neįveikė peilis.
Daržovių nusprendžiau nebeliesti. Dabar gal šiek tiek ir gailiuosi, turbūt irgi būčiau radusi ką įdomaus.
Pribaigė tualetai
Suprantu, kad kurorto verslininkams išsilaikyti sunku, tačiau bent šiek tiek kokybės, tikiu, nori net ir biudžetinį atostogų variantą besirenkantys poilsiautojai.
Nors ši kavinė nėra Šventosios centre, netoli – jūra, vaikšto daugybė žmonių. Tikiu, kad klientų valgykla sulaukia nei per daug, nei per mažai. Negi nėra laiko susitvarkyti?
Galvodama apie tai, nuėjau nusiplauti rankų į greta esantį tualetą. Tik įžengusi supratau, kad tai – dar vienas mano blogas sprendimas šiandien.
Kriauklė – baisi, šiukšliadėžė – pilna, šviesa nedega. Nebekalbėsiu apie kvapą. Aišku, kad tokio maisto prisivalgę poilsiautojai savo iškilmingų pietų ceremoniją baigia būtent čia.
DELFI susisiekus su valgyklos direktore Rimante, kurios pavardės sužinoti nepavyko, ir paprašius pakomentuoti šią situaciją, tai padaryti moteris atsisakė.