Nors didžiausią žalą vandenynams ir jūroms daro pramoninė žvejyba, prie neigiamo šio žmogaus veiklos poveikio prisideda ir pavieniai žvejai, kurie numoja ranka į nutrūkusį žvejybos tinklą ar meškerės valą. Tačiau su visu tuo, kas iš povandeninio pasaulio nusėda į jūrų dugną, tenka gyventi vandens faunai ir florai.
Šiuo metu Danijoje gyvenanti lietuvė Gintarė Krūminaitė šiemet iš savo atostogų Pietryčių Azijoje nusprendė grįžti ne tik įdegusi ir pasimėgavusi baltais paplūdimiais, bet ir prisidėjusi prie povandeninio pasaulio gelbėjimo darbų.
Mergina prisijungė prie komandos patyrusių narų ir Mianmare nuo pamestų žvejų tinklų gelbėjo koralinio rifo augmeniją ir gyvūniją.
Dar prieš dešimtmetį Jungtinės Tautos skelbė, kad pasaulio vandenyse palikta apie 640 tūkst. tonų žvejybos „vaiduoklių“ (tinklų, kabliukų, valų ir kitų žvejybos įrankių). Kaip pastebėjo prie projekto su lietuve prisidėjęs jūrų biologas Marcelo Guimaraes, didžioji dalis tinklų yra pagaminti iš nailono, kuris sunkiai yra, o jam suirti gali prireikti ir 600 metų. Biologas įspėja, kad žvejų tinklai yra „tylus jūrų pasaulio žudikas“, su kuriuo reikia kovoti. Projekto metu devyni narai ir penki pagalbininkai paviršiuje per keturias dienas ištraukė apie 300 kg atliekų. Kai kuriems tinklams pasiekti reikėjo nerti ir į 25 metrų gylį.
Meilė povandeniniam pasauliui prasidėjo prieš 6 metus
Projekte dalyvavusi G. Krūminaitė portalui DELFI pasakojo, kad pati nardyti pradėjo prieš šešerius metus. Pabaigusi pradinius naro kursus mergina karts nuo karto panirdavo į vandenis, tačiau vėliau ji nusprendė pabaigti ir tolimesnius nardymo kursus. Taip ji Tailando Koh Phi Phi saloje susiorganizavo „Divemaster“ kursus.
Pamilusi Pietryčių Azijos salą lietuvė tapo nardymo instruktore ir taip prieš dvejus metus liko Tailando saloje dirbti metams ir mokyti kitus nardymo paslapčių.
Visgi povandeninis pasaulis G. Krūminaitei netapo tik darbo ir pinigų šaltiniu. Ji pradėjo stebėti ir sekti, kokią įtaką žmogaus veikla turi vandenų pasauliui. Taip lietuvė prisijungė prie projekto, kurio metu buvo atsodinami koralai.
Dirbdama su šiuo projektu mergina susidraugavo ir su keletą skirtingų programų gelbėti jūras ir vandenynus administruojančiu Anuar Abdulla, kuris lietuvę pakvietė prisijungti prie darbų Mianmare gelbėjant vandenis nuo žvejų tinklų. Nors mergina jau sugrįžusi gyventi į Europą, kaip tik tuo metu buvo atvykusi į Koh Phi Phi salą atostogų ir mielai sutiko jų metu prisidėti prie projekto.
„Palyginus su Tailandu, koralinis rifas Mianmare daug sveikesnis, nes ten dar nėra tiek turizmo. Tačiau didžiausia problema šalies vandenyse – palikti žvejų tinklai, – pasakojo lietuvė. – Žvejybos ten niekas nekontroliuoja, o nardymo vietos dar nėra atrastos ar sutvarkytos“.
Dėmesys vaikų švietimui
Per keturias dienas neriant skirtingose vietose lietuvė pasakojusi nuolat rasdavusi po kelis nuskendusius žvejų tinklus. Visgi, G. Krūminaitė džiaugėsi, kad juose negyvų didelių jūros gyvūnų neaptikdavo, tačiau keletą mažesnių žuvyčių ar kitų mažų faunos atstovų teko išgelbėti.
Viena diena projekto metu buvo skirta vietos vaikų švietimui. Būtent tai, pasak G. Krūminaitės, turi didelės įtakos tam, kokiame pasaulyje gyvensime ateityje.
„Tikriausiai didelė dalis Pietryčių Azijos kenčia nuo tos pačios problemos – vietiniai meta šiukšles bet kur, jų nerūšiuoja ir neperdirba. Taip nutinka ir su tinklais, ne visi tiesiog nutrūksta ir paskęsta, dalis nebenaudojamų tiesiog išmetami bet kur“, – kalbėjo nardymo instruktorė.
Metus Tailando saloje Koh Phi Phi pradirbusi lietuvė pasakojo, kad augantį vietos žmonių susirūpinimą ekologija mato, tačiau dažniausiai tai nutinka tik turistinėse vietose.
„Daugiau dėl gamtos pradedama daryti tik paskutiniais metais, nes vietiniai patys pradėjo suprasti, kad nyksta patrauklumas turizmui, o tai jų pagrindinis pinigų šaltinis. Tačiau atokesnėse vietose vis dar keistai žiūrima į vakariečius, kurie, pavyzdžiui, sugalvoja vietinių šiukšles surinkti iš paplūdimių“, – savo pastebėjimais dalijosi lietuvė.