Kelią į Kurdimakščius jau žinau, nes nepražiopsojau šios šventės nei pernai, per tarpą tarp dviejų karantinų, nei užpernai, kai dar visi buvome laisvi burtis, būriuoti ir švęsti. Tačiau atvykusieji į atokų Lazdijų rajono pakraštį kalbėjo nesitikėję tokio įspūdingo reginio, jaukios bendruomenės šventės ir gausybės svečių.
Paslapties čia nėra – ūkininkė L. Zajankauskienė žino, kad tokią nuostabią vasarą visi nori gražių nuotraukų. Sakuros, narcizai, geltoni rapsų laukai, javuose raudonuojančios aguonos – visa tai jau kasmet tūkstančius kartų matyta socialiniuose tinkluose. O Kurdimakščiuose svečius pasitinka vaizdai, kuriems neįmanoma atsispirti.
„Pernai draugė čia buvo, tai pamačiau nuotraukas jau per vėlai, kai levandų žydėjimas jau buvo pasibaigęs, ir supratau – noriu, būtinai susirasiu. Sekiau informaciją, kada ta šventė, bet tokio stipraus įspūdžio nesitikėjau“, – kalbėjo specialiai iš Kauno į festivalį atvažiavusi Adelė.
Festivalio rengėja L. Zajankauskienė neslepia, kad 2016 metais, 30 arų plotą apsodindama levandomis, nė nesvajojo, jog ši vieta taps traukos centru žmonėms iš visos Lietuvos: „Gera kartu leisti laiką maloniai nusiteikusių žmonių draugijoje, atsipalaiduoti, leisti sau tekėti malonumo tėkme. Tiesa, ne Provansas – levandų laukas yra gyvas eksponatas – tai patirtis, per kurią taip lengva suvokti, kad mes viską turim patys čia ir dabar“.
Tačiau festivalio dieną jai pačiai atsipalaiduoti laiko nebuvo. Reikėjo ne tik drauge su talkininkais prikarpyti levandų žiedų jų distiliavimo demonstracijai, surinkti sudėtingą prietaisą, vadinamą alembiku, sulaukti, kol iš jo ims kapsėti stebuklingo hidrolato lašai, bet ir atsakyti į tūkstančius klausimų: „Kodėl būtent levandos? Kodėl čia, o ne kažkur prie didžiųjų miestų? Ar galima nusiskinti? Ar augtų mano 12 aukšto balkone?“
Edukacines smilkalų gamybos dirbtuves vedė Vilma Busilaitė, Lazdijų žirgininkai vežiojo svečius karietomis, į dangų kilo oro balionas. Festivalio metu iki pat vakaro veikė kūrėjų, gamintojų, amatininkų, kvapų, skonių ir grožio mugė, o „Eigilos“ žvėrienos sriubos.
Daugiausia dėmesio šių metų Levandų festivalyje sulaukė lauko pakraštyje, tarp žiedų pastatyta senovinė metalinė lova. Visi norėjo ant jos prigulti ir nusifotografuoti. L. Zajankauskienė pasakojo lovą pasiskolinusi iš kaimyno bitininko, kuris tegalėjo apie ją pasakyti, kad yra labai sena.
Ūkio šeimininkės teigimu, levandos sunkiai ištvėrė šią žiemą: dalis krūmelių iššalo, kiti sušuto po sniegu, todėl pavasarį teko juos gerokai apkarpyti. L. Zajankauskienė sakė, kad levandų laukas be atsodinimo gali gyvuoti maždaug dešimtmetį, todėl svečių pamėgtas festivalis vyks dar ne kartą.