„Lietuvoje surastumėm apie 300 augalų rūšių, atkeliavusių iš svetur, bet ne visos jos kenkia aplinkai ir nusipelno būti vadinamos invazinėmis. Vienos „pabėgo“ iš gėlių darželių, kitos atkeliavo su mediena ar dar kuo nors, o lubiną ir dar kelis invazinius augalus atvežė net ne sovietmečio, o tarpukario miškininkai. Manyta, kad gausialapiai lubinai praturtins dirvožemį azotu, apsaugos nuo gaisro, nes juose yra daug žalios masės. Bet taip išstumiami vietiniai augalai, bet tik visai neseniai pripažinta, kad jie yra invaziniai“, – sakė Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių gamtinio rezervato direkcijos Bioįvairovės skyriaus vedėjas M. Lapelė.
Jo teigimu, jeigu pieva šienaujama, lubinai joje niekada neišplis.
Lubinų dieną sugalvojo Varėnos rajono Šklėrių kaimo vienkiemyje jau šeštus metus gyvenanti menininkė Laura Garbštienė.
„Mėgstu bandymus su natūraliais dažais iš augalų, kurie auga mano aplinkoje. Pagalvojau, kad tuos lubinus irgi galima panaudoti, o tekstilininkė Austė yra bandžiusi tai daryti, todėl ją pasikviečiau, kad mums viską profesionaliai išdėstytų“, – pasakojo L. Grabštienė.
Jos teigimu, lubinų žydėjimas dėl karščių ir Varėnos rajoną ištikusios sausros baigėsi anksčiau, nei įprasta, bet pririnkti jų šiam renginiui vis tiek pavyko.
„Mes su Laura esame pažįstamos nuo studijų Dailės akademijoje laikų. Mūsų mokytoja Jūratė Urbienė, kuriai yra jau 83 metai, dar sovietiniais laikais slapta nuo visų mums pasakojo, koks yra moteriškas raganavimas – kiek galima išgauti dažų. Ji įkvėpė mūsų būrelį „Balta balta“ dažyti augalais“, – kalbėjo A. Varnė.
Netrukus miško laukymėje buvo sukurtas laužas, užkaisti puodai su vandeniu, o į jį sumerkti visi renginio organizatorių ir svečių surinkti lubinai.
Kol vanduo užvirė, Lubinų dienos dalyviai kalė botaninius atspaudus ant drobinių maišelių iš ten pat rinktų augalų ir vaišinosi žolelių arbata. O puodams kunkuliuojant prasidėjo tikrasis raganavimas – svečių atsivežti balti rūbai nudažyti švelniai žalia spalva.