Kodėl Vaza?
Vladislovas Vaza IV istorikų vadinamas paskutiniu mūsų valstybės aukso amžiaus valdovu, bet plačiajai visuomenei žinomas gerokai mažiau už Vytautą, Gediminą ar kitus Lietuvos didžiuosius kunigaikščius. Vladislovo Vazos valdymo metu Abiejų Tautų Respublika išgyveno kultūrinį pakilimą, dažnas valdovo lankymasis Lietuvoje į šalį atnešė įvairias naujoves. Vilnius tapo vienu pirmųjų Europoje miestu, kuriame buvo parodyta opera, o pergalė prie Smolensko 1634 m. prieš Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę įrodė Vladislovo Vazos gebėjimus valdyti šalį ir kariuomenę kritiniais valstybei momentais.
Merkinėje valdovas lankėsi mažiausiai 10 kartų, čia praleisdavo ištisas savaites ar net pusę metų. Vladislovas Vaza Merkinei ir jos gyventojams yra suteikęs per 21 privilegiją. Tai buvo laikotarpis, kada klestėjo Merkinės karališkas dvaras, o miestas išgyveno savo augimo aukso amžių.
Karaliaus Vazos mirties Merkinėje 1648 m. istorija galėtų tapti vienu labiausiai jaudinančių mūsų praeities pasakojimų, nors kol kas labiau žinoma ne Lietuvoje, o Lenkijoje. Pasakojama, kad gegužės 20-osios naktį, jausdamas besiartinančią mirtį, Vladislovas Vaza liepęs išnešti jį su visa lova į Merkinės rotušės aikštės vidurį, kad galėtų atsisveikinti su savo mylimais miestelėnais, o visi pamatytų karalių ir paprastų žmogelių lygybę prieš mirtį.
Stanislovas Moravskis XIX a. viduryje rašė, kad Merkinėje „...su tikro išminčiaus šypsena veide ir tardamas, kaip angelas, nusiminusiems tarnams ir bičiuliams „Labanakt broliai!“, numirė vienas riteriškiausių, vienas geriausių mūsų karalių“.
Paminklui valdiškų pinigų neprireikė
Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, lankydamasis Merkinėje, buvo pažadėjęs: jei merkiniškiai sugebės surinkti pinigus ir pagaminti paminklą, savivaldybė skirs valstybinės žemės sklypą ir įrengs jame skverą. Ir ne juokais nustebo, kai netrukus sužinojo, kad pinigai jau surinkti ir teks tesėti pažadą.
Sklypą, besiribojantį su Merkinės rotušės aikšte, rajono valdžia tikrai sugebėjo skirti, iš jo pakraščio iškelta skelbimų lenta ir atliekų konteineriai, tačiau lėšų skvero įrengimui Varėnos biudžete taip ir neatsirado. Paminklo statybos entuziastai dėl to labai nenusiminė ir vietinės valdžios nekeikė, bet surado privačius skvero ir paminklo postamento įrengimo rėmėjus. Pasak Ž. Buržinsko, skvero įrengimo mecenatai Marius ir Živilė Valukynai ryžosi paaukoti net 20 tūkst. eurų.
„Šis paminklas nėra tik materialus gražus kūrinys. Tai yra paminklas asmenybės galiai, charizmai ir gebėjimui kurti, telkti valstybę. Paminklas senajai Lietuvai, kuri buvo didžioji Europos valstybė, iš esmės lėmusi jos likimą. Po daugybės metų užmaršties prisimename tai, kas mums priklauso. Tai, kas yra Lietuva iš tikrųjų. Esame ne tik žemdirbių, bet ir didikų, išsilavinusių žmonių kraštas, karių tauta“, – kalbėjo paminklo atidengimo šventėje Ž. Buržinskas.
Tautiška giesmė užliejo Merkio ir Nemuno santaką
Popietę šventės svečiai rinkosi Rotušės aikštėje, kur iškilmingai atidarytas Vladislovo Vazos skveras. Nuaidėjo 2 senovinės patrankos šūviai: pirmasis skirtas Lietuvos karaliams ir didiesiems kunigaikščiams pagerbti, antrasis – Lietuvos valstybei ir Merkinei.
„Turime paminklą karaliui pačioje garbingiausioje vietoje ir labai svarbu, kad pačioje Merkinėje buvo žmonių, kurie tą idėją iškėlė ir įgyvendino. Puoselėjame rimtus planus name, kuriame apsistodavo ir mirė karalius Vaza, įrengti ne tik muziejines ekspozicijas, bet vyktų parodos, kultūrinis gyvenimas. Labai noriu padėkoti šauniems Merkinės muziejaus vyrams, kurie turi karališkus vardus – Žygimantui ir Mindaugui“, – sakė Varėnos rajono meras A. Kašėta.
Pažintis su totorių kultūra ir Lietuvos kulinariniu paveldu tęsėsi Nemuno prieplaukoje. Ten pat kinologas Mantas Milinavčius pristatė pirmą kartą Lietuvos kinologijos istorijoje išleistą knygą „Lietuvių skalikai“, surengtas merkiniškių roko grupės „Sidabro“ ir publiką sužavėjusio sesių dueto „Baltos varnos“ koncertas, o 21 val. įspūdingo dydžio šventės dalyvių minia drauge su viso pasaulio lietuviais giedojo Tautišką giesmę, nuvilnijusią per visą besileidžiančios saulės nurausvintą Nemuno ir Merkio santakos slėnį nuo Merkinės piliakalnio iki lietuvišku Stounhendžu vadinamų Jonionių akmenų.