Moterims taip patikusių vakarėlių jau seniai neliko: Stasė pasakoja, kas tuomet vyko

Atrodo, kad Dieveniškių krašte per pastarąjį šimtmetį niekas nepakito – tikriausiai dėl to ši vieta vadinama vieninteliu istoriniu regioniniu parku visoje Lietuvoje. Čia tebestovi XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje statytos kaimo gryčios, jose ant stalų tebegaruoja tuometiniai tradiciniai dzūkų valgiai, o moterys tebeverpia rateliu.

Tokių „vakarėlių“, kuriuos anksčiau mėgo moterys, šiandien neberengia

DELFI žurnalistai apsilankė unikalioje vietovėje pasižiūrėti, kokiu ritmu gyvena vietiniai žmonės. Vienas iš išskirtinių šio parko bruožų – Gaujos slėnyje esantys gatviniai kaimai, kurių čia yra 13.

Poškonių kaime gyvenanti Stasė Petrulionienė prisimena, kad kadaise visas vietines moteris suburdavo veikla, kuri šiandien jau traukiasi užmarštin. Sėdėdama šalia verpimo ratelio, ji prisimena verpimo ir audimo „vakarėlius“, kurie anksčiau buvo tokie populiarūs, tačiau, deja, pasibaigė jau seniai.

Jos rankose siūlai pamažu virsta puskojinėmis. Stasė teigia, kad vieną puskojinę gali numegzti per dieną. „Galiu verpt nors ir iki vakaro – jūs tik duokit man gerų siūlų“, – juokiasi ji ir prideda, kad laiko, praleisto prie verpimo ratelio, niekada neskaičiuodavo ir skirdavo tam kiekvieną laisvą minutę.

„Verpti moku, austi moku – nuo vaikystės tuo užsiimu. Kai maža buvau, gyvulius ganiau, o kai paaugau, mama duodavo verpti. Duodavo šukuoti linų pakulas maišams austi, o kur jau drobė, tai vyresnei seseriai duodavo verpti. Viskas būdavo išverpta – ir rankšluosčiai, ir paklodės, ir staltiesės. Švarką į mokyklą ar sijoną nusiausdavom, nes nebūdavo mokykloj uniformų“, – sako ji.

Tiesa, savo darbais verpėjos anksčiau neprekiaudavo – viskas buvo daroma tik dėl savęs. Stasė prisimena, kad anuomet kaime verpti ir austi mokėjo visos mergaitės, tačiau, laikui bėgant, viskas pasikeitė.

„Dar yra šiom dienom, kurios moka, bet jų nedaug. Retenybė, nes iš ko gi ausi? Linų niekas nesėja, viena dukra gyvena Šalčininkuose, kita – Vilniuje, anūkai ženoti visi, išskyrus vieną. Tai jau žemės nebedirbu, nors turim 6 hektarus ir iki pernai sėjau viską ranka. O dabar nėra iš ko verpti ir austi, o iš pirktinių siūlų mažai kas tai daro“, – pasakoja ji.

Šių amatų išlikimas išties kabo ant plauko. Stasė tiki, kad vienintelė išeitis – mokyti vaikus, tačiau niekas to nedaro. Anksčiau tai buvo mėgstamiausias moterų užsiėmimas, o šiandien – pamirštama tradicija. Su nostalgija ji prisimena, kaip kadaise į didelį kambarį visos kaimo mergaitės ir moterys susinešdavo didelius suolus ir dainuodamos verpdavo.

„Verpdavom anksčiau, vieni kitiem padėdavom. Jei kuriai moteriai sunkiau, daugiau vaikų turi. Jūs irgi atsisėskit, paverpkit – tik sukit ratelį į dešinę pusę. O jei norit siūlus susukti, tai jau ratelį reikia sukti į kairę pusę“, – žurnalistę mokina Stasė.

Poškonių kaimo virtuvėje – šimtamečiai valgiai

Į savo gryčią Poškonių kaime žurnalistus įsileidžia ir 1929 m. gimusi Elena Targavičienė. Ji pakviečia prisėsti už stalo, ant kurio garuoja daugelio seniai pamiršti tradiciniai dzūkų valgiai. Elena su savo dukra tebevalgo tai, ką Elenai gamindavo jos mama.

„Būdavo tokie stori blynai, vadinome juos prašniokais. Bulves sutarkuoji, nusunki jas, miltų įpili, druskos, viską išmaišai. Ant didelės ližės išdėlioji tešlą, kuri turi būti plonesnė, ir kiši pečiun. Kai iškepa, pjaustai gabaliukais. O kol kepa prašniokas, į puodą dedi aguonas ir trini iki baltumo, kol pasimato aguonų pienukas. Tuomet dedi prašneko gabaliukus eilėmis į puodą. Kiši pečiun, ir ten tas prašnekas suminkštėja“, – pasakoja Elena.

Šį patiekalą vietiniai žmonės valgydavo užsigerdami namine rugine gira – tokie anksčiau būdavo įprasti vietinių gyventojų pietūs.

Elena prisimena, kad vakarienės metu susirinkdavo daugiau žmonių, atvykdavo svečių – juos vaišindavo kleckais su grybų įdaru – šie primena cepelinus, tik yra greičiau ir paprasčiau paruošiami. „Tinginių cepelinai“, – pasako Elena ir nusijuokia.

Pasninko metu dažniausiai būdavo gaminami prašniokai, o taip pat būdavo valgomas patiekalas, vadintas čigonais. Tai tarkuoti rauginti burokai, pakepti su svogūnais ir tiekiami šalia pečiuje keptų bulvių. Šį valgį užgerdavo rasalu – mirkalu, kuriame rauginami burokėliai.

„Kadaise nereikalavo, kad stalas nuo valgių traškėtų. Ką turi gaspadinė, tą atneša, tuo ir vaišina. Ir svečiai dėkoja jai, kad pavaišino. Taip ir gyveno žmonės. Daugiausiai bulvės, grybai, rauginti kopūstai, burokėliai“, – prisimena senolė.

Unikalioje vietoje – itin reti gamtos turtai

Lietuvoje yra 30 regioninių parkų, tačiau Dieveniškių regioninis istorinis parkas – vienintelis, vadinamas istoriniu. Parko direkcijos kraštotvarkininkas Ivanas Kurpijanas paaiškina, kad taip yra dėl to, nes čia yra daugiausiai saugomo kultūrinio paveldo.

„Garsiausios mūsų vertybės yra gatviniai rėžiniai kaimai su išlikusia archajine rėžine žemėvalda ir paprastais, nuoširdžiais žmonėmis, kurie vis dar čia gyvena. Taip pat turime daug pilkapynų, vertinga ir sena Dieveniškių miestelio gyvenvietė. Daug istorijos klodų saugoja Norviliškių pilies rūmai, o Gaujos upės slėnyje aptinkama virš 40 Raudonojoje knygoje įrašytų rūšių gražiausių ir rečiausių augalų“, – parko unikalumą pabrėžia I. Kurpijanas.

Įspūdingiausiu reginiu kraštotvarkininkas įvardina Grybiškių ąžuolą. Šiam milžinui dendrologai duoda net 500-1000 metų, o jį puošia itin įspūdinga laja, sudaryta iš daugybės šakų.

„Ąžuolo pavadinimas yra simbolinis. Prie jo surastas didžiausias Lietuvos baravykas. Jeigu paimsite Lietuvos rekordų knygą, joje rasite, kad Grybiškių kaimo gyventojas Jonas Kuklys čia surado baravyką, kuris svėrė 3 kilogramus ir 5 gramus, o kepuraitės skersmuo buvo 49 centimetrai. Praktiškai, pusė metro. Štai kokie galiūnai auga prie mūsų ąžuolo“, – teigia I. Kurpijanas.

Dieveniškių istorinis regioninis parkas užima 8609 hektarų plotą, jis įsikūręs rytinėje Šalčininkų rajono dalyje. Parkas įsteigtas 1992 m., siekiant išsaugoti ir tvarkyti kultūros ir gamtos požiūriu vertingus Dieveniškių kraštovaizdžio, etnokultūrinius kompleksus, gamtinės ekosistemos stabilumą, savitą augaliją.