Seimas pirmadienį balsavo, ar leisti grybauti, uogauti ir riešutauti prie svetimų sodybų.
Politikai nepriėmė tai numatančių Laukinės augalijos įstatymo pataisų, nes pritrūko balsų: už balsavo 48 Seimo nariai, prieš – vienas, o keturi susilaikė. Norint įstatymą priimti, reikia, kad dėl jo balsuotų bent 71 parlamentaras.
Dabar Seimas dėl šių pataisų balsuos kituose posėdžiuose. Antradienį yra paskutinis plenarinis posėdis prieš Seimui išeinant į atostogas. Jeigu antradienį pataisos nebus priimtos arba atmestos, balsavimai dėl jų vyks jau rudens sesijoje.
Nemato draudimo prasmės
Lazdijų rajone, Naujoje Kirsnoje virėju dirbantis V. Urbanskas grybus ir vakuojantis, ir marinuojantis, ir dalį užšaldantis. „Geresnius baravykus ar raudonikius padažams naudoju, labai skanu“, – šypsosi V. Urbanskas.
Patyręs grybautojas nusistebėjo papasakojus apie politikų ketinimus drausti grybauti privačioje žemėje, arčiau kaip 100 metrų nuo sodybų.
„Jei prie pat miško yra namų valda, suprantu, pačiam grybautojui nepatogu, negražu vaikščioti privačioje teritorijoje. Be to, yra tokių, kurie mėgsta ir pašiukšlinti. Nėra kalbos, esu už tai, kad namų valdose svetimi nevaikščiotų.
Bet nelabai suprantu, ką tas draudimas duos? Ką, baudas dalins tiems, kurie grybą nuskynė arčiau nei 100 metrų iki sodybos?
Nematuosi žingsniais to atstumo. Mano manymu, tas draudimas nėra būtinas“, – tvirtina V. Urbanskas.
„Gal Seime ten nebėra ką veikti. Juk pats žmogus matai, privati valda, arti sodyba, ko ten eit? O kam tas papildomas draudimas, aš nesuprantu. Grybų miškuose netrūksta, pilna jų, o normalus grybautojas po langais neis ir nevaikščios, nesvarbu, 100 ar 10 metrų“, – šypsojosi V. Urbanskas, birželį jau spėjęs prisirinkti raudonikių.
„Savo vieteles tikrinau, radau aibę raudonikių. Dabar po paskutinių lietingų vakarų reikės vėl pavažiuot patikrinti, turėtų vėl būt raudonikių“, – prognozuoja aistringas grybautojas.
„Žemė kaip reikiant drėgna, samanos neišdžiūvusios, turėtų normaliai jų pridygti. Birželio pabaiga tikrai buvo šilta, drėgmės pakankamai, dabar jau praktiškai visi grybai tuoj prasidės“, – tvirtina Vytas.
Pataisų autorius: grįžtame į socializmą
Naujo draudimo šalininkas ir įstatymo pataisų iniciatorius Seimo narys, „valstietis“ Viktoras Rinkevičius tvirtina, kad draudimas rinkti miško gėrybes privačiose valdose egzistavo daugiau nei du dešimtmečius, o toks dingo pernai, kai Vyriausybė rugpjūčio pabaigoje pritarė įstatymų, reglamentuojančių miško gėrybių rinkimą, pakeitimams.
„Konstitucijos 22-asis straipsnis skelbia, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Šiuo atveju įstatymai jo nesaugo.
Po Nepriklausomybės atkūrimo deklaravome, kad žengiame į rinkos ekonomiką, gerbiame privačią nuosavybę, lygiuojamės į Vakarus. Šiuo atveju vėl grįžtame į socializmą, nes privati nuosavybė yra nulis. Man tokie dalykai nėra priimtini, tad aš siūlau palikti galioti tą pačią nuostatą ir toliau“, – tvirtina politikas.
Seimo narys teigė, jog privalo egzistuoti pagarba privačiai nuosavybei.
„Ne tik savininkai nekelia dėl to problemų, bet ir žmonės suvokia, kad šalia privačių sodybų artintis negražu. Neina kalba apie tai, kad draudžiama grybauti ištisuose privačių miškų hektaruose. Reikia bent jau minimaliai gerbti privačią nuosavybę. Ir taip mūsų šalyje to socializmo netrūksta, nejaugi mes norime grįžti atgal į komunizmo laikus? Aš to nenoriu“, – tvirtino Seimo narys.
Vadina paradoksu
Tuo metu konservatorius Sergejus Jovaiša tokį V. Rinkevičiaus siūlymą vadina paradoksu.
„Nemanau, kad tai žmogiška ir reikalinga. Pats esu grybavęs, uogavęs, eini kur nors netoli sodybos, tikrai nesikėsini į konkretaus kiemo teritoriją. Eini sau ir nueini.
Ir ką, nusipjaunu grybą ir pamatau, kad šalia – kažkieno sodyba. Ką daryt? Arba sodyboje esantys pamato, kad kažkas netoli kazlėką kokį pjauna ir dedasi į pintinę, ką darys? Organizuos paiešką, policiją kvies, baus mane?
Gali būti tokių sodybos savininkų, kurie jausis piktdžiugiškai, jei toks draudimas bus priimtas. Jie tampa tarsi absoliutūs tos teritorijos savininkai, kaip vienam animaciniam filme, kur vilkas sako – viskas, kas miške, tas yra mano.
Čia paradoksų paradoksas. Neliko sveiko proto, valstiečiai visiškai užsižaidė su draudimais ir nebejaučia ribų“, – stebisi politikas.
„Man keistas toks siūlymas. Bus kelios sodybos viena šalia kitos, ir ką, žmogus negalės praeiti pro jas, arba praeidamas nusiskinti kokią miško gėrybę? Man trūksta logikos šiame draudime ir balsuosiu prieš“, – tvirtino S. Jovaiša.
Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Vytautas Bakas pataisas pavadino „neofeodalizmo“ apraiška ir nepagarba žmonėms. „Tai tiesus kelias į tvoras“, – teigė jis.
Palygino su ežerų pakrantėmis
Lietuvos miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos vadovas Virginijus Varanavičius įtaria, kad toks draudimas gali tarnauti siauriems interesams.
„Buvo paežerių problema, dabar atsirado ir sodybų problema. Mano nuomone, čia labiau kažkieno interesų gynimas, nei bandymas kažką apsaugoti.
Gal kai kam nepatinka, kad šalia jų kiemo praeinama su grybų pintine. Nelabai suprantu, ar aš su grybų krepšiu per kaimą negalėsiu praeiti? Nors toks draudimas labiau aktualus vienkiemių, nuošalesnių sodybų savininkams, kad už jų kluonų grybų neišrinktų“, – teigė V. Varanavičius. Jis prisipažino neprisimenantis jokio konflikto ar incidento tarp miško gėrybių rinkėjų ir sodybos savininkų.
„Faktas, kad yra nepatenkintų, kai vaikšto šalia namų, bet, kaip sakoma, pasaulis margas, visokių yra. Negirdėjau jokių ginčų, debatų, bent jau mūsų Varėnos krašte, kad toks draudimas būtų reikalingas“, – kalbėjo Lietuvos miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos vadovas.
Pateikia Latvijos pavyzdį
Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis stebėjosi, kodėl pernai Aplinkos ministerijai kilo idėja panaikinti privačių žmonių teisę į asmens saugumą ir privatumą, išbraukiant dar nuo 1999 metų galiojusią Laukinės augalijos įstatyme nuostatą, įpareigojančią privačiose valdose norinčius pasirinkti gamtos gėrybių prieš tai atsiklausti žemės, miško bei vandens telkinių savininkų, valdytojų ir naudotojų.
„Beveik 22 metus galiojo nuostata, kad privačioje nuosavybėje žmogus grybauti, uogauti gali tik turėdamas žemės savininko leidimą. O privačių miškų atžvilgiu tas apribojimas galiojo tik tuo atveju, kai yra 100 metrų atstumas nuo savininko sodybos.
Mes į tai žiūrėjome neigiamai ir pasakysiu kodėl. Tai pasikėsinimas į žmogaus privatumą, pirmiausia saugumą, o jau paskui – gamtos gėrybes.
Tas jau pretekstas, kad bet koks pašalietis, pasiteisindamas, kad gali eiti bet kur kankorėžius rinkt, žoleles skint ar grybus rinkt privačioje teritorijoje, iš tiesų siunčia neigiamą signalą visuomenei“, – tvirtina A. Gaižutis.
Anot jo, pernai į jį kreipėsi miško savininkė, pasakojo, kaip prie savo sodybos miške sutiko vyriškį su atlenktu peiliu rankoje.
„Ar jis turi krepšį ar ne, nesimatė. Dabar žinok, kaip jis elgsis. Galų gale turime Lietuvoje valstybinių miškų, privačiuose miškuose taip pat lankytis galima, bet privatumą aplink žmonių kiemus, sodybas, pastatus išlaikyti tikrai reikėtų.
Tai politikavimas, tikintis prieš rinkimus sulaukti kažkokio dėmesio, populiarumo, bet nieko daugiau. Turi būti pagarbos santykis į kaimyno ar tiesiog žmogaus nuosavybę.
Bet jei iš aukščiausių politikos tribūnų pasakoma, kad, žinai, gali eiti bet kur, viskas leidžiama ir nereikia nieko žiūrėti, kokia elgsena formuojama, ypač tiems, kurie mėgsta privačiose teritorijose pašiukšlinti, langą išdaužti. Juk turime ir tokių piliečių“, – kalbėjo Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas.
Anot jo, 100 metrų atstumą galima užtikrinti labai paprastai, pašnekovas pateikė latvių pavyzdį.
„Latviai turi kiek kitokį reglamentavimą. Jei privačios žemės ar miško savininkas nenori, kad pašalietis lankytųsi jam priklausančioje teritorijoje, ties įvažiavimu yra pastatomas informacinis ženklas, įspėjantis apie prasidedančią privačią valdą. Viskas, padorus žmogus nesiverš į tą valdą, o jei nori joje lankytis, turi gauti savininko sutikimą ir konflikto nekyla.
Tad sakėme, kad miško savininkai, kurie nenori, kad šalia jų sodybų lankytųsi svetimi, ne tvoromis turi tvertis, o ties keliukais, įvažiavimais turi statyti informacinį ženklą. Jei jo nėra, vadinasi, savininkui nėra svarbu, kas lankosi jam priklausančioje teritorijoje, o jei nori privatumo apsaugos, informacija padeda.
Žinote, nuo piktavalių jokios spynos ir tvoros nepadeda. Bet konfliktų toks reguliavimas labai lengvai leidžia išvengti“, – tvirtina A. Gaižutis.
