Kur negalima kurti laužų?
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Valstybinės priešgaisrinės priežiūros organizavimo skyriaus viršininkas Aurimas Gudžiauskas aiškina, kad gamtoje kūrenant laužus reikėtų būti atsargiems ir prisiminti tam tikras taisykles. Pasak jo, netinkamoje vietoje kūrenamas laužas gali kelti pavojų pastatams, uždegti sausą žolę ar mišką. Jo teigimu, stiprus vėjas laužo kibirkštis arba žarijas gali nunešti didelį atstumą, todėl siekiant išvengti šio pavojaus būtina laikytis saugių atstumų ir laužavietės įrengimo reikalavimų.
„Bendra taisyklė ruošiantis įkurti laužą bet kokioje teritorijoje – ne arčiau kaip 30 m iki pastatų. Šis atstumas netaikomas kepsninėms, šašlykinėms, nes šie prietaisai gali būti naudojami ne arčiau kaip 6 m iki pastatų. Ypatingai dėmesingiems reikėtų būti miškuose, nes čia galioja papildomi reikalavimai:
Gaisrams kilti palankiu laikotarpiu (pavasarį ištirpus miške sniegui ir iki prasidedant lietingiems rudens orams ar iškrintant sniegui) draudžiama naudotis atvira ugnimi (kurti laužus, deginti šiukšles), mėtyti neužgesintus degtukus, nuorūkas ir kitus daiktus, galinčius sukelti gaisrą, miške ir arčiau kaip 50 metrų iki jo ribos.
Gaisrams kilti palankiu laikotarpiu laužus galima kurti tik specialiai įrengtose poilsiaviečių laužavietėse, kurios pažymėtos atitinkamu ženklu. Kitose vietose kurti laužus, stovyklauti, rengti masinius kultūros, sporto ir kitus renginius galima tik gavus miško valdytojų ir savininkų rašytinį sutikimą“, – pagrindines taisykles vardija jis.
Kaip atskirti poilsiavietę?
Specialisto teigimu, poilsiavietėse turėtų būti įrengtos specialios laužavietės, pažymėtos atitinkamais ženklais. Anot A. Gudžiausko, laužavietės įrengiamos aikštelėse, esančiose ne arčiau kaip per 5 metrus nuo medžių kamienų ir apsuptose 0,5 metro pločio mineralizuota (iki mineralinio dirvožemio sluoksnio išvalyta) juosta.
„Laužavietės ženklo forma nėra reglamentuota, todėl tai gali būti laisvos formos suprantamas ir aiškus užrašas ar ženklas. Jeigu poilsiaujama ne miške, arba nėra specialiai įrengtų laužaviečių, tuomet būtina išlaikyti ne mažesnį kaip 30 m atstumą iki pastatų ir 50 m atstumą iki miško ribos“, – užtikrina jis.
Svarbiausi patarimai kuriant laužą
Pašnekovas tikina, kad svarbu pasirūpinti sausomis malkomis, kadangi nuvykus į gamtą jų tikrai sudėtinga rasti, o drėgnas uždegti gana sudėtinga, todėl žmonės naudoja daug degaus skysčio, kuris ir kelia didžiausią pavojų. Jis perspėja, kad įkuriant laužą negalima naudoti benzino ar žibalo, nes šie skysčiai gali sprogti.
„Labai pavojinga degų skystį pilti iš indo į degančią ugnį. Saugiau įkurti laužą naudojant ilgo degimo degtukus ar sausą kurą. Niekada nemeskite į laužą indų, kuriuose buvo degūs skysčiai, jie gali sprogti. Įkuriant laužą reikėtų stovėti ne prieš vėją, o taip, kad vėjas pūstų nuo jūsų, tuomet ir liepsna sklis į tą pusę. Kūrenant laužą labai svarbu stebėti vėjo kryptį, kad kibirkštys nebūtų nešamos link pastatų.
Nereikėtų sukrauti didelio laužo, kad esant reikalui būtų galima nesunkiai užgesinti. Patariame šalia turėti kibirą su vandeniu laužui užgesinti. Jokiu būdu nepalikite be priežiūros besikūrenančio laužo. Smilkstančią ugniavietę būtina užgesinti vandeniu arba žemėmis“, – patarimus dalija jis.
Kokios baudos laukia pažeidėjų?
Pasak A. Gudžiausko, už gaisrinės saugos reikalavimų pažeidimus yra numatyta administracinė atsakomybė, ji taikoma kiekvienu individualiu atveju ir baudos dydis gali skirtis priklausomai nuo pažeidimo aplinkybių ir padarinių.
„Per arti pastatų kūrenant laužą gresia bauda nuo 10 iki 600 eurų. Jeigu nesilaikoma miškų priešgaisrinės saugos taisyklių reikalavimų ir laužai kūrenami neleistinose vietose miške, gresia įspėjimas arba bauda iki 170 eurų. O jeigu nerūpestingai elgiantis su ugnimi padegamas miškas, yra numatyta bauda nuo 560 iki 2300 eurų“, – pasakoja jis.
Primena „lankymosi miške taisykles“
Valstybinių miškų urėdijos Miško apsaugos skyriaus vadovas Marius Ivanauskas poilsiautojams primena „lankymosi miške taisykles“, kuriose nurodyta, jog: draudžiama kurti laužus ir naudoti atvirą ugnį, išskyrus viešojo naudojimo poilsio objektuose įrengtas ir atitinkamai pažymėtas laužavietes, mėtyti neužgesintus degtukus, nuorūkas ir kitus daiktus, galinčius sukelti gaisrą.
„Lankytojai gali kurti laužą tik specialiais ženklais pažymėtose vietose. Tačiau pasitaiko atvejų, kai mūsų miškininkai, lankydamiesi poilsiavietėse, pamato gyventojus, kurie laužavietes susikuria ne nurodytoje vietoje, o šalia medžių. Tokiais atvejais pirmiausia lankytojai yra perspėjami.
Vienas pastarųjų atvejų – prieš kelias savaites poilsiautojai nukirto šimtametę pušį prie Tapelių ežero ir įvertė ją į vandenį, taip pat šalia rasta nelegaliai įrengta laužavietė. Yra buvę atvejų, kad žmonės stovyklavietėje užkuria laužą prie medžio, nors už kelių metrų yra tam skirta vieta. VMU yra įrengusi ir prižiūri apie 1800 rekreacinių objektų: pažintinių takų, stovyklaviečių, poilsiaviečių, atokvėpio vietų. Visus kviečiame lankytis, leisti laiką gamtoje, tačiau laikysis ir taisyklių“, – į poilsiautojus kreipiasi specialistas.
Žmogaus keliami pavojai miškui
Anot M. Ivanausko, užkurtą laužą reikia nuolat prižiūrėti, o baigus kūrenti, jį užpilti žemėmis ar vandeniu, kol visiškai nustos rusenti, nepalikti rūkstančio laužo, nes jis gali vėl įsidegti. Pašnekovas pabrėžia, kad išvykti iš poilsiavietės reikia tik įsitikinus, kad laužas tikrai užgesintas, taip pat svarbu nepalikti stiklinių butelių ar stiklo duženų, nes nuo jų karštą dieną taip pat gali kilti gaisras.
„Prasidėjus šiltajam sezonui, žmonės vis dažniau renkasi poilsį gamtoje. Kad ir kokios būtų oro sąlygos, privalu laikytis lankymosi miške taisyklių ir priešgaisrinės apsaugos reikalavimų, nes daugiau kaip 90 proc. miško gaisrų kyla dėl neatsargaus žmonių elgesio.
Kilus miško gaisrams, ypač vėjuotą dieną, ugnis sparčiai plinta, išdega hektarai miškų ploto, žūsta mikroorganizmai, gyvūnai, sunaikinama gyvoji miško paklotė (gyvoji dirvožemio danga), krūmokšniai, trakas, pomiškis, o kai kada ir medžiai. Medžiai dažniausiai neatsigauna po viršūninių ir požeminių gaisrų. Priklausomai nuo gaisro rūšies ir intensyvumo augalai atsikuria tik po kelių metų. Kai kurios augalų rūšys neatsikuria iš viso, kai kurias pakeičia kitos rūšys. Kartais tenka gaisro metu žuvusius medžius kirsti plynaisiais sanitariniais miško kirtimais ir mišką atkurti iš naujo“, – tikina jis.
Šiemet miško gaisrų užregistruota mažiau
Specialistas aiškina, kad požeminis (durpynų) gaisras vystosi, kai žemutinis gaisras „skverbiasi“ į paklotę ir į durpių sluoksnį. Anot jo, gaisras durpių sluoksniu plinta lėtai – iki kelių metrų per parą. M. Ivanausko teigimu, durpės ir miško paklotė sudega per visą sauso sluoksnio gylį iki mineralinio dirvožemio sluoksnio arba vandeningojo dirvožemio sluoksnio ir esant tokiam gaisrui, dega medžių šaknys, medžiai išsijudina ir krinta į gaisro centrą. Jis patikina, kad tokie medžiai neturi jokios galimybės išlikti.
„Pavieniais atvejais nuo laužo pasitaiko požeminių gaisrų ir žiemos metu, kai atrodytų niekas negali užsidegti. Valstybinių miškų urėdijos regioninių padalinių pateiktais preliminariais duomenimis, šiais metais, iki rugpjūčio 3 d., Lietuvos miškuose užregistruota 123 miško gaisrų 57,87 ha plote, iš jų 51 miško gaisrai privačiuose miškuose 29,92 ha plote (2019 metais tuo pačiu laikotarpiu šalyje buvo užregistruota 261 miško gaisrai 197,46 ha plote). Regioninių padalinių priešgaisrinės komandos bei miškų pareigūnai, pagal gautus pranešimus apie kilusius miško gaisrus, buvo išvykę į gaisravietes daugiau nei 400 kartų“, – duomenis pateikia jis.
Lankantis gamtoje reikia pagalvoti ir apie gyvūnus
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos viešųjų ryšių specialistė Diana Rakauskaitė aiškina, kad saugomose teritorijose kurti laužus galima tik specialiai tam įrengtose ir informaciniais ženklais pažymėtose vietose – stovyklavietėse, poilsiavietėse, kempinguose. Anot jos, gamtiniuose rezervatuose laužus deginti visais atvejais draudžiama, nes tai prieštarauja gamtinių rezervatų steigimo tikslams. Pasak specialistės, tai pat visuose gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, biosferos rezervatuose negalima kurti laužų ir statyti kepsninių ne tam skirtose vietose.
„Lankymosi miške taisyklės nurodo, kad kurti laužus ir naudoti atvirą ugnį miške yra draudžiama, išskyrus viešojo naudojimo poilsio objektuose įrengtas ir atitinkamai pažymėtas laužavietes, taip pat draudžiama mėtyti neužgesintus degtukus, nuorūkas ir kitus daiktus, galinčius sukelti gaisrą. Šios taisyklės galioja saugomose teritorijose esančiuose miškuose ir ne tik. Laužų negalima kūrenti ir visų vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose. Jos plotis paprastai yra iki 25 metrų nuo vandens telkinio, tačiau saugomose teritorijose būna ir platesnių apsaugos juostų.
Tarkim, turistas, atvykęs į Metelių regioninį parką ir pamatęs gražią smėlėtą vietą prie vandens telkinio, pasistato palapinę, sukuria lauželį, garsiai paleidžia muziką. O toje vietoje kaip tik retų balinių vėžlių patelės sudėję kiaušinius, jos irgi mėgsta dėčiai pasirinkti saulėtas smėlėtas vietas. Reiškia, retų ir saugomų balinių vėžlių naujos vados jau neturėsime. Lankantis gamtoje visuomet reikia pagalvoti apie gyvūnus, paukščius, vabalus ir augalus, kuriems miškas, pieva, pakrantė – jų buveinė ir namai“, – pabrėžia ji.
Rekomenduoja paskambinti ir pasitikslinti
Anot D. Rakauskaitės, laužus galima kurti tik stovyklavietėse, poilsiavietėse ir kempinguose, kur yra įrengtos ir specialiai tam išskirtos bei iš anksto parengtos vietos. Jos teigimu, tokios laužavietės apsuptos iš visų pusių ne siauresne kaip 0,5 metro mineralizuota zona, o aplink yra pašalintos miško paklotės juosta. Pasak pašnekovės, arti laužavietės nėra sausos žolės, medžių, durpingo grunto ar kitokių degių medžiagų.
„Jei lankytojas planuoja kurti laužą saugomoje teritorijoje, tačiau nėra įsitikinęs, ar laužavietė įrengta legaliai, visada rekomenduojame pirmiausia paskambinti nacionalinių ir regioninių parkų direkcijų darbuotojams, kurie patikslins, ar tam tikroje vietoje laužą kurti yra galima“, – aiškina ji.
Prašo būti sąmoningais ir geranoriškais
Specialistė tikina, kad liepsna, ypač sausuoju periodu, plinta itin greitai, todėl savavališkai įrengus laužavietę visada kyla grėsmė dėl pievos ar miško paklotės padegimo. Pasak jos, žūsta ne tik ten esanti augalija ir gyvūnija, bet vyksta kraštovaizdžio degradacija. Jos teigimu, blogiausiu atveju gali būti uždegti ištisi miško masyvai, durpynai, pievos, taip pat žūti ne tik gyvūnėliai, vabzdžiai, paukšteliai, bet ir žmonės.
„Nelegalių laužų kūrėjų gali laukti įspėjimas arba grėsti bauda iki keliasdešimt eurų, o jei nusižengimas padaromas saugomoje teritorijoje, tai jau yra saugomų teritorijų apsaugos zonų režimo pažeidimas, todėl bauda gali siekti iki 100 eurų. Tačiau visų prašome būti sąmoningais ir geranoriškais. Reikia suvokti, kad gamta – visų mūsų namai“, – supratingumo prašė ji.