Palangoje atidarytas vienintelis toks restoranas Europoje tapo šios vasaros hitu: eilės driekiasi ne tik dėl maisto

Šį sezoną Palanga poilsiautojus pasitiko su naujiena – duris atvėrė pirmasis Lietuvoje ir Europoje „Močiučių restoranas“, kuriame darbuojasi keliolika senjorių. Vyresnio amžiaus moterys sukasi ir virtuvėje, ir aptarnauja klientus, o restorano įkūrėjas sako, kad tai veikiau ne darbas, o socialinė akcija.

Vienintelis Europoje

Restorano įkūrėjas virtuvės šefas Rokas Galvonas tokią restorano idėją parsivežė iš Sakartvelo.

„Tai vienintelis toks restoranas Europoje – ne šeimos restoranas, o močiučių. Tai kaip socialinė akcija įdarbinti močiutes. Visos mano močiutės, kurias pamatysite, yra aktyvios, veiklios. Išėjusios į pensiją jos nori ką nors veikti, nenori sėdėti namuose. Jos nori eiti, daryti, kurti, ir Jūs neįsivaizduojate, kokios jos laimingos, kad turi galimybę dirbti, bendrauti su žmonėmis. Juk pagrindinis dalykas yra bendravimas su žmonėmis. Pagyvenusiam žmogui būti užsiėmusiam teikia laimės“, – pasakoja neįprasto restorano įkūrėjas.

R. Galvonas sako, kad tokio restorano idėją parsivežė iš Sakartvelo, ją kiek patobulino ir šią vasarą „Močiučių restoranas“ tapo didelio susidomėjimo sulaukusia naujove.

Restorano interjeras nukelia į jaukius namus: čia gausu jaukių smulkmenų, dekoratyvinių pagalvėlių, nertų staltiesių, šiltas emocijas spinduliuojančių paveikslų ir vyresnių žmonių namuose neretai matomų arbatos servizų. Jaukumo suteikia ir pačios močiutės, kurios su meile gamina ir patiekia skanų bei paprastą maistą.

„Jos gamina labai skanų maistą. Nors nesu lietuviškos virtuvės gerbėjas, bet patiekalai tikrai labai skanūs – valgau šį maistą ir džiaugiuosi, nes niekas geriau nepataiso valgio nei močiutės. Jos išragauja viską, išmacavoja skaniai visas mėsas. Labai smagu, kad tiek širdies ir meilės įdeda gamindamos maistą ir aptarnaudamos žmones“, – kas privilioja lankytojus, pasakoja restorano įkūrėjas.

Susidūrė su stereotipais

Vyras neslepia, kad įgyvendinti idėją ir suburti močiutes nebuvo labai paprasta, nes Lietuvoje vis dar gajūs kai kurie stereotipai.

„Pas mus vyrauja stereotipai, kad aptarnaujantis personalas turi būti jaunas ar bent vidutinio amžiaus. Ne taip, kaip, tarkim, Italijoje, kur aptarnauja pensinio amžiaus žmonės, ir tai visiems normalu. Taigi vyko ne močiučių atranka, o kvietimas pamėginti. O kai pamėgino, tai jau pačios su plačiomis šypsenomis. Dabar dirba 12–13 močiučių“, – pasakoja R. Galvonas.

Vyras pasakoja, kad močiutėms talkina ir anūkėlės, nes vyresnio amžiaus moterims išties tai nėra lengvas darbas, tad reikalinga pagalba.

Restorano įkūrėjas atvirauja, kad jo paties gyvenime močiutė padarė didžiulę įtaką, padėjo atrasti kelią, kuriuo dabar ir eina R. Galvonas.

„Šis restoranas sukurtas mano močiutei. Ji mane daug ko išmokė, tai turėjo įtakos tam, koks esu dabar. Išmokė darbo, atsakomybės, laikytis žodžio. Man tai buvo įskiepyta nuo vaikystės, tad būtent šis restoranas skirtas mano močiutei bei visoms Palangos ir ne tik Palangos močiutėms. Interjeras sukurtas iš visos Lietuvos močiučių sekcijų, daiktų, dėžučių, knygučių ir visokių kitokių svarbių detalių“, – vardija pašnekovas.

R. Galvonas restorane įkurdino ir savo močiutės bei prosenelės daiktų, paveikslų, sako, kad tai išties labai sentimentalus restoranas. Be to, anot išskirtinės vietos įkūrėjo, čia viskas vyksta lyg mini teatre, o jei močiutės ir pamiršta atnešti papildomą šakutę ar šaukštelį, klientai dėl to nepyksta, nes jos visus „aptupinėja“ lyg mylimus savo šeimos narius.

Emocijų kupinas restoranas pritraukia minias lankytojų, jiems neretai tenka laukti ir gyvose eilėse. Žmonės, norintys aplankyti restoraną, net lyjant lietui kantriai laukia apie 1–1,5 valandos.

Koks maistas laukia pagaliau patekus į vidų?

„Turime istorinių patiekalų, pavyzdžiui, įdarytų putpelių. Čia nėra žvėrienos, vietoj to – jautienos šmotas, nors anksčiau istorinėje virtuvėje būdavo labai daug žvėrienos. Šiek tiek turime tarybinės virtuvės valgių – kepsnį „Astra“, „Kijivo“ kotletą. Mes jų gal po 100 porcijų per dieną parduodame. Nežinau, kas populiariausia, lankytojai viską valgo, mes nespėjame gaminti, – juokiasi pašnekovas. – Nors daugiausia gal cepelinų suvalgo... Po 200 cepelinų per dieną. Kaip ir visur – cepelinai yra cepelinai.“

Po savaitgalių pirmadienį ir antradienį močiutės ilsisi, nes dar nėra tiek darbuotojų, kad restoranas galėtų dirbti be poilsio dienų.

„Šio restorano esmė yra ne pinigai, ne tai, kad kuo daugiau uždirbtume. Kaip ir sakiau, šis restoranas – daugiau socialinė akcija, kad galėtumėme močiutes įveiklinti, ir tai mano močiutės garbei. Ji dar gyva ir su manimi dalyvauja atliekant visus veiksmus, nors jai beveik 90 metų. Močiutė man skambina ir klausia: „Na, kiek cepelinų, karbonadų pardavėte?“ Labai džiugu, kad ji gali prisidėti, – šiam restoranui verda visas uogienes, kompotus. Labai svarbu žmogui jaustis reikalingam, o mano močiutė 100 procentų jaučiasi reikalinga. Ji gyvena veikliai iki šios dienos“, – dalijasi pašnekovas.

„Močiučių restorano“ darbuotoja Virginija atvira – niekada neplanavo dirbti restorane, ypač jau nebe jauname amžiuje.

Linki mažiau bambėti

„Net minčių tokių nebuvo, tiesiog tuo metu ieškojau darbo, pirmą dieną atėjau ir manęs jau nepaleido, – nusišypso moteris. – Nuovargis tikrai yra, bet emocijos atperka viską. Žmonių būna visokių. Yra tokių, kurie seka akimis, nes instragrame matė tas močiutes, klauso, ką pasakysi, kaip prie jų prieisi. Aš nebijau ir paglostyti, ir vaikams plaukus suvelti, ir kepurę nuimt, kaip tikra močiutė. Man smagu.“

Močiutė Bronislava sako, kad dirbti pradėjo vos praėjus savaitei po restorano atidarymo. Jau tuomet atėjusi išvydo minią lankytojų. Moteris iškart panoro darbuotis tokioje vietoje ir paklausė padavėjos, su kuo reikėtų kalbėtis. Tuo metu į restoraną kaip tik buvo atvykęs vadovas, tad darbuotoja jį pakvietė.

„Sakau: „Rokuti, a priimsi į darbą?“ Sako: „Nu taip, reikia, kada gali pradėti?“ Atsakiau, gal sekmadienį ateit pabandyti, kaip tik į pensiją išėjusi. Bet aš į virtuvę plaut indų ar dar ką nors ten daryt galiu. Sako: „Ne, man reikia ne į virtuvę, o į salę.“ Aš nedirbusi padavėja, nemoku. O jis – pabandysim. Pabandėm. Žiauriai gerai. Žmonės labai geri. Prieinu, sako: „Tikrą močiutę matom, o mislijom, kad Rokas meluoja.“ Kai paklausia, kada geriau ateiti, kad netektų stovėti eilėje, sakau, kad pas mus kiekvieną dieną Mindauginės“, – žemaičiuodama dalijasi moteris.

Senjorė Bronislava sako galinti žmonėms palinkėti tik vieno – mažiau bambėti, nesiskųsti ir neverkti, nes viskas Lietuvoje yra gerai, o ieškantys geresnio gyvenimo užsienyje nėra ten per daug laukiami; reikia mylėti savo kraštą.