Tačiau šiais metais, vasaros viduryje, duris atvėrė nauja vieta pavalgyti ir pailsėti. Vietovė – tarsi naujai atgimusi ir pasikeitusi, tačiau išsaugojusi dalį autentiškumo ir žaibiškai tapusi rajono traukos centru – vietinių žinoma kaip Paulianka.
Krakiai ir malūnas ant Ventos upės kranto
Kadaise savo darbą uoliai dirbęs Krakių malūnas buvo apleistas, įrenginiai buvo išardyti, o teritorija – nugulusi užmarštin. Krakių miestelis yra ties keliu Kuršėnai–Mažeikiai, maždaug 5 km į pietryčius nuo Mažeikių, Ventos dešiniajame krante. Vietiniai šią vietovę vadina Paulianka – toks pavadinimas prigijo nuo seno.
Kaip rašoma Mažeikių krašto enciklopedijoje, Paulianka žinoma nuo XIX a. pradžios. 1907 metų literatūriuose šaltiniuose jau minimas Pauliankos pavadinimas (rus. Pavlianka, Pogulianka, nuo žodžio „poguliat“, liet. pasivaikščioti).
XIX a. čia veikė karčema, į kurią atvažiuodavo aplinkiniai dvarininkai puotauti ir pavaikštinėti vaizdžiomis Ventos pakrantėmis. Štai todėl vietovė pradėta vadinti Pogulenka arba Paulianka.
Vandens malūną prieš daugiau nei šimtą metų valdė latvis malūnininkas Pranas Freimanas ir jo keturių asmenų šeima.
Pirmasis malūno pastatas buvo pastatytas XIX a. viduryje ir buvo toje pačioje vietoje kaip ir dabartinis, kuriame dabar įsikūrusi „Pauliankos karčema“.
Jame buvo įrengtas ratas ir turbina. Vanduo iš Ventos tekėjo pro rato apačią iškastu kanalu ir suko malūno įrenginius.
Malūnas iš pradžių priklausė žydui Maušui, o vėliau jį pardavė latviui Pranui Freimanui, dar vėliau parduotas vokiškų šaknų turinčam Reingoldui Lačui ir jo šeimai. Naujasis savininkas 1926 metais malūną pertvarkė – ant arkos yra 1926 metų data.
Dviem pasauliniams karams nusiaubus Europą, Reingoldas Lačas su šeima pasitraukė į Vokietiją, o malūnas atiteko sovietų valdžiai ir buvo nacionalizuotas.
Sovietmečiu čia įrengtos dirbtuvės, vilnų karšykla ir verpykla, vėliau Krakių biblioteka, kultūros namai, grūdų sandėlis.
Dar tada, kai malūnas funkcionavo, įrenginiai grūdus malė be perstojo, ištisą parą. Į jį suvažiuodavo ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir iš tolimesnių vietų. Dažnai susidarydavo eilės, todėl tekdavo malėjams laukti po keletą dienų.
Bėgant metams, keičiantis technologijoms, malūno įrengimai susidėvėjo, turbina išgabenta, dalis malūno nugriauta. Vėliau būta mėginimų malūną atstatyti, rekonstruoti, tačiau darbai nebuvo užbaigti, o teritorija ir malūnas liko apleistas ir pamirštas, malimo paslaugos nebereikalingos.
Atgimusi vieta pavalgyti – įspūdingame Ventos vingyje
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, malūną vėl buvo bandoma prikelti naujam gyvenimui. Tačiau tik pastaraisiais metai imtasi intensyvių darbų. O šią vasarą Krakiuose, malūno teritorijoje ir pastatuose duris atvėrė Pauliankos karčema.
Dabar malūno pastatas rekonstruotas, puošniai baltuojantis ant Ventos upės kranto, šalia jo virš akmeninių malūno arkų – medinė terasa, netoliese ir lauko virtuvė.
Tad čia užsukome išbandyti jų virtuvės, pasidžiaugti brandžios vasaros ir Ventos upės vingio teikiamais malonumais.
Darbo dienos pavakarę atvykę radome gausybę žmonių – įspūdingame Ventos upės vingyje galima ne tik pasigrožėti nuostabia Žemaitijos gamta, miškų, pušynų apsuptimi ir upės tėkme, bet ir čia pat pavalgyti. Ir, žinoma, nusifotografuoti – mat tokių vaizdingų ir turizmui pritaikytų vietų šiame krašte reikėjo jau seniai.
Tačiau kiekvieną kartą, kai kavinės ar restoranai džiugina stulbinančia aplinka, verta atkreipti dėmesį į maisto kokybę – ar vietovės grožis nenustelbia virtuvės ir ar nenublanksta pastangos pamaitinti klientus. Taigi, kuo ypatinga šios vietos virtuvė?
Visų pirma, vieta čia – itin nauja, duris atvėrusi vasaros viduryje, ir pasiryžusi pamaitinti bei aptarnauti gana didelį kiekį klientų. Tad nieko nuostabaus, kad tam tikrų niuansų gali būti – kolektyvas, tikėtina, dar mokosi šio gastronomijos verslo meno. O iššūkių čia yra – stalai užimti kone visi. Ir nieko nuostabaus, juk tokios vietos Mažeikių krašte dar nebuvo.
Išsirinkome staliuką prie pat terasos krašto. Po kojomis – Ventos upės vagos atšaka, kadaise sukusi malūno turbiną. Aplink – brandūs medžiai, juose – papildomo jaukumo suteikiančios lemputės. Tąsyk aplinkos sukurta emocija iš tiesų buvo nuostabi – nepūtė nė silpniausias vėjelis, pro medžių šakas mirguliavo besileidžiančios saulės spinduliai, netoliese klegėjo upėje besipliuškenančių vasarotojų balsai.
Prie mūsų priėjusi padavėja perspėjo, kad daugumos patiekalų, ruošiamų lauko virtuvėje, teks laukti apie pusvalandį. Mat žmonių – netikėtai daug, o personalas dar tik „įsivažiuoja“. Nieko tokio, pagalvojome, palauksime, juolab, kad vaizdas čia – vertas nuotraukų.
Patiekalų pasirinkimas meniu – vidutiniškas – nei per daug, nei per mažai, virtuvės stilius – europietiškas – yra ir šaltibarščių, ir kepsnių, ir žuvies, ir picų. Taip, ko gero, bandoma įtikti įvairiam skoniui. Patiekalų kainos – nuo 5-6 iki 19 eurų.
Tąsyk išbandėme tai, kas kepama lauko virtuvėje. Šiltuoju metų laiku ji čia – centrinė figūra. Mat atėjus žiemai, lauko virtuvė bus uždaryta ir patiekalai bus ruošiami tik vidaus virtuvėje.
Tad užsisakėme Pauliankos picą su skrudinta šonine, prievagrybiais, svogūnais ir marinuotais agurkėliais (9,50 euro), keptą varškės sūrį su burokėlių ir uogienės padažu (10 eurų), prie jų derinome šviesų ir tamsų, nealkoholinį alų, desertui – čiurų su šokoladu (6,50 euro), pienišką bananinį kokteilį (3,5 euro) ir espresso macchiato (1,8 euro).
Vis dėlto, laukti pusvalandžio nereikėjo – keptas varškės sūris ant stalo puikavosi jau po gerų 15 minučių. O sūris – labai įdomiai pateiktas. Tipinis lietuviškos lašo formos sūris buvo įsitaisęs saldžiarūgščioje burokėlių ir raudonų uogų piurė, šalia – salotos. Šis sūrio ir burokėlių/uogų piurė derinys nustebino – valgis atrodo lietuviškas, tradicinis, skonis nunešantis į kaimą, tačiau tuo pačiu stebinantis naujumu, skonių suderinamumu ir pateikimu.
Netrukus po užkandžio tiesiai iš picos kepimo krosnies lauke atkeliavo ir Pauliankos pica. Skonis – taip pat kaimiškas. Tačiau šis patiekalas savo skoniu tradicinės picos nepriminė – žinoma, mūsų pasirinkti ingredientai nėra „tradiciniai“, kurie įprastai dedami ant „tradicinės“ tešlos pado.
O ir pati tešla – kitokia, nei įprasta, tarkime, itališkose picerijose. Bendrai ši pica priminė vadinamąją vokišką „picą“ – Flammekueche arba tarte flambée, kurią ragavome lankydamiesi Vokietijoje praėjusių metų rudenį. Vis dėlto, pats patiekalas – kokybiškai paruoštas, skanus ir vertas pinigų, tačiau ar tai pica? Panašu, kad labiau minėtas vokiškas jos variantas.
O desertui – ispaniškos spurgytės-riestainiai – čiuros. Jos paliko įsimintiną įspūdį, nes buvo patiektos su rožiniu šokoladu ir spalvotais pabarstukais. Procesas atrodo taip – imi čiurą, merki į rožinį šokoladą, tada į pabarstukus ir kandi. Žavinga tai, kad procesas mielas ir nukelia į vaikystę. Ir jei tos čiuros būtų iš karto aplietos šokoladu ir apibarstytos spalvotais pabarstukais, tokio efekto nebebūtų.
Taigi, maistas nenuvylė, tačiau gėrimus patobulinti vertėtų. Pavyzdžiui, pieniškas bananinis kokteilis – lyg iš sirupo, o nuo saldumo net sutraukiantis burną. Espresso macchiato – toli nuo savo šaknų, lyg paprasta kava su pienu itališkame mažame puodelyje.
Vakarienei išleidome 42 eurus – suma nėra maža, tačiau virtuvė nenuvylė, o ir vaizdas iš terasos – pasakiškai gražus.
Kaip pasakojo padavėja, karčiama veikia vos kelis mėnesius, tad dar nežino, kaip seksis dirbti šaltuoju metų laiku, kai iš lauko terasos teks persikelti į patalpas.
Tačiau kol kas atrodo, kas sekasi gerai: vietiniai žemaičiai šią vietą jau įvertino savo apsilankymais – virtuvė ir padavėjų komanda vos spėja suktis.
Išeidami palinkėjome, kad virtuvės kokybė ir aptarnavimas nesuprastėtų – lengva paslysti šiame gastronominiame kelyje, kai klientus čia vilioja ne tik maistas, bet ir nuostabūs Ventos upės vingiai.
