Pigiau nei pas močiutę Palangoje: šilta jūra, skanus maistas ir unikali gamta

Batumis dažnai vadinamas Juodosios jūros perlu. Jeigu reiktų apibūdinti jo charakterį, pavadinčiau jį charizmatišku. Ir nenuspėjamu – nes tai, kokį jį matote dieną, kardinaliai pasikeičia naktį. Šiltu – nes čia jus visada sutiks kaip laukiamiausią svečią. Cinikai gal leptels – na taip, kurortas, jie iš to gyvena – argi gali būti kitaip. Visur tikriausiai būna visaip. Bet faktas, kad vaišingumo iš gruzino neišrausi niekaip. Ir kaip jų nemylėti už tai?

Sėdėdama ant akmenuoto kranto ir ieškodama ypatingo akmenuko atminčiai, mąsčiau, kokį jį parsivešiu namo. Ir tarsi pasukus stebuklingą kaleidoskopą, iš mažų stiklinių karoliukų susidėliojo mano Batumio veidas.

Pirmoji kava Batumi aikštėje

Vieni slepiasi po skėčiu, kiti šildosi prieš saulę. Gurkšnojam kas kavą, kas alų ir laukiam, kol pro langelį išlįs garsiosios skulptūros. Nors ir be jų čia nenuobodu – aikštė – kaip didelė mozaika. Akys ganosi dailiai išlenktais ir išmargintais skliautais. Kitoje gatvelės pusėje po pamaldų skirstosi tikintieji – jų čia yra ne vieno tikėjimo, bet niekas nesimuša. Šalia bažnyčios stovi mečetė ir galvos niekam dėl to neskauda. Puikus meditacijos pusvalandis.

Rytas su delfinais

Pirmasis rytas Batumyje gaivus ir daug žadantis, tad papusryčiauju ir bėgu prie krantinės. Jau iš tolo pasitinka sūrus jūros alsavimas, o priartėjus apakina žydruma. Krantas čia kitoks, nei pas mus – nepabėgsi. Akmenukai gurgžda po kojomis kažką savo kalba. Kitoje įlankos pusėje rymo meškeres sumerkę žvejai. Vandeny plūduriuoja tik vienas kitas laivas, kiti ant kranto gražinasi prieš sezono pradžią. Staiga tarp raibuliuojančių bangelių išnyra kelios juodos skiauterėlės. Negaliu patikėt – tai delfinai! Savo šokį jie tęsia ir toliau plaukdami išilgai kranto. Bandau pagauti kadrą, bet atminčiai ir telieka tik pelekai. Tačiau man to visai užtenka. O jei kam norisi – Batumyje yra ir delfinariumas, kur, ko gero, šiuos nuostabius gyvūnus galima netgi paglostyti.

Batumis iš aukštai

Beprotiškai bijau aukščio, bet kilimo funikulierium negaliu atsisakyti. Beveik atbulom įrėplioju į kabiną ir iškart įsitveriu visų įmanomų rankenų. Važiuojam. Čia tai dilema: norisi ir pamatyti, ir nufotografuoti, bet esu beveik mirusi. Ištiesiu ranką ir pliaukšiu beveik nematydama. Stebiu, kiek pavyksta tai daryti nejudant. Miestas tampa labai juokingas, panašus į skruzdėlyną. Pagaliau mes viršuje! Plaukus plaiksto žvarbokas vėjas, o į žandus pakši kiaurai kaip kokia dvasia einantis debesis. Visas Batumis po kojomis, o fotografuoti nėra kaip – išsižergęs rūkas skeryčiojasi savo balzganomis draiskanomis ir ką tu jam. Vėsoka. Pasišildom kava ir leidžiamės žemyn.

Pribloškianti architektūra

Tą popietę, kai išsinuomavę dviračius su kolega mynėme garsiąja Batumio promenada, sustoti tekdavo kas keliasdešimt metrų. Vis iš už kampo pasirodydavo naujas architektūros stebuklas. Vienas per kitą jie kišo galvas pro senuosius dar sovietinius statinius, norėdami pasirodyti. Dievaži, jie vienas už kitą keistesni. Paėmus atskirai – labai originalūs, o kartu - na, tokia savotiška „senovės ir moderno sintezė“...

Pramogų sostinė

Būtų negražu nuslėpti, kad nemažoje dalyje tų architektūros stebuklų įsikūrę kazino. Sutemus jie pradeda konkurencingą spalvų-šviesų žaidimą, viliodami užeiti. Sako, savaitgaliais čia ypač mėgsta lankytis turkai – nors alkoholis jiems tabu, lošti, regis, įsitikinimai nedraudžia.
Vakarais atgyja barai ir restoranai. Tiesa, dauguma lankytojų ten – vyrai. Anot gruzinų, merginos emigravo į Tbilisį, tad nuotaką Batumyje rasti sudėtinga. Bet sezono metu, tikėtina, tų merginų atsiranda ir čia.

Tvyro meilės atmosfera

„Batumis sukurtas dviems“,- kyla mintis, kai važiuoju jau pro trečią įsimylėjusių skulptūrų porą. Romantiškai išsirikiavusios promenadoje jos kuria visą slaptą meilės siužetą. O tai apvainikuoja, žinoma, šokančios Nino ir Ali skulptūros. Jų naktinį šokį šokį tame dramatiškame šviesų žaidime pamatyti privaloma! Antraip būsite nepamatę tikrojo Batumio.

Vėsūs parkai

Gegužės pradžioje Batumis dar nealsuoja karščiu. Purškiant lietui gaudau laisvas akimirkas ir gatvelėmis pasileidžiu gaudyti savo auksinių kadrų. Visai netyčia pakliūnu į paukščių buveinę – tvenkinyje nardo antys, o ant kranto išdidžiai rymo du pelikanai. Styro kaip negyvi, iš tolo pagalvojau, kad skulptūros. Šalia milžiniškame narve kažkas gagena rytinę maldą. Netrukdau.

Kiek paėjus mane pasitinka bambukų giraitė. Stovi kaip kareiviai, tik lapai vos vos šiurena.
Trečias atradimas per šią valandą – šachmatininkų rojus. Visa aikštelė, kur gali žaisti lauke didelėmis figūromis, plius jaukus nameliukas. Jame jau sėdi keli ankstyvi pensininkai ir laukia bendraminčių pirmai partijai.

Pagalvoju, kad per valandą surasti tiek grožio yra tikrai daug. Grįžtant į viešbutį surandu dar ir draugą. Jis tyliai bidzena šalia ir vis viltingai žiūri man į akis. „Ciuc, tu ne su manim“,- bandau nuvyti šalin, bet lietuviškai jis nesupranta. Priešais einantis turistas pasitraukia į šalį ir atsargiai paklausia, ar maniškis nekanda. „Ne“,- atsakau. Ir nekanda, ir ne maniškis. Jis ėsti nori. Sugalvoju nupirkti jam ko nors, bet priekyje – tik picerija. Tada sumėtau pėdas ir dingstu. Atsisukusi matau jį pasilikusį už kelių skersgatvių ir žiūrintį į mane. Žinau, kad jo akyse priekaištas. Gerklėje ir dabar kaupiasi gumulas.

Bandau jį nuryti prisiminusi, kaip kolegė, nuo stalo nugriebusi savo chačiapurio likutį, bandė sušerti benamiui šuniui šalia viešbučio. Nelabai jis jo norėjo, teko beveik pirštu sukišti. O parūkyti išėjęs viešbučio darbuotojas juokėsi: „Mūsų viešbučio šunys tik mėsą ėda“. Suprask, Radisson, 5 žvaigždės.

Beje, didelis pagyrimas Batumiui - visi benamiai šunys čia sužymėti čipais ir iškastruoti. Todėl gyvena palyginti ramų gyvenimą, nes čia gi ne Kinija, niekas jų neketina nudaigoti vardan kepsnio, o jei įsikursi netoli teisingo viešbučio, ir pačiam gardesnis kąsnelis nukris.

Vienas didžiausių botanikos sodų Europoje

Šiandien saulė nusiteikusi padirbėti, tad visai smagu, kad turime ekskursiją viename didžiausių botanikos sodų Europoje. Jis visa šalia Batumio, mikriuku užriedame aukštyn per kokį pusvalandį ir atsiduriame gaiviame gamtos prieglobstyje. Parkas didžiulis, suskirstytas teminiais sodais. Čia veiklos yra visai dienai, o tuos, kas tingi vaikščioti, vežioja simpatiškas traukinukas. Mes neketinam aprėpti jo viso, tad keliaujam pėsti. O informacijos tiek, kad neįmanoma visko prisiminti – medžiai čia auga tikrai iš viso pasaulio, jeigu tik jiems tinka gruziniškas klimatas.

Čia pamačiau ir netgi paragavau japoniškos vyšnios uogą, susipažinau su krūmu, iš kurio šaknų gaunama reta indigo spalva. Tai tikrai buvo viena iš maloniausių išvykų. Tad jeigu Batumis jus nukamuos karščiu – botanikos sode atsigaivinsite. Beje, gidė išdavė paslaptį – sodo pakraštyje pajūryje galima pasistatyti palapinę ir pernakvoti tik už 15 larių! Neįtikėtina!

Batumio turgus

Turgus visada atspindi miesto veidą, tad Batumis – ne išimtis. Viena bėda – iš jo net nesinori išeiti! Kadangi kainos gerokai mažesnės, nei Lietuvoje, norisi tų gardžių lauktuvių pirkti dar ir dar. Juo labiau, kad gruzinai – tikri pardavimo meistrai. Nors, tiesa, ne visi. Buvo tokių, kurie gana abejingai stebėjo egzotikos ištroškusius turistus, bet buvo ir tokių, kurie fotografavosi atminčiai. Taigi, kalnai riešutų, prieskonių, tradicinių gruziniškų saldumynų, daržovių. Prisipažįstu, jaučiu silpnybę turgui. Taigi sukišti į lagaminą viską buvo labai sudėtinga. Ir vis tiek dar galvoju, kad reikėjo pirkti visą sūrį, o ne pusę.

Maistas ir vynas

Šioje vietoje Gruzija yra nepralenkiama. Tikrai, jau nuo pat pirmojo to adžarietiško chačiapurio su kiaušiniu viduje, kuris buvo milžiniško dydžio. Iki to stalo trimis aukštais ir niekad nesibaigiančio vyno – nes tokio didumo yra gruziniška širdis. Maistas čia beprotiškai skanus, o vynas, beje, visiškai kitoks, nei ragaujame Lietuvoje. Nieko panašaus į tai, kas yra mūsų prekybos centruose alia „Kindzmarauli“. Gruzijoje auginamos labai įdomių rūšių vynuogės, tad vyno čia rasite tikrai gero.

Šokiai ir dainos

Prisipažįstu – nesu didelė folkloro mėgėja. Bet gruziniškos keliabalsės dainos, kurių aidą tarsi atkartoja visi Kaukazo kalnai, tikrai nuoširdžiai užgniaužia kvapą. O po jų ugningų šokių supranti, kad tikrais džigitais yra gimstama. Taigi man niekaip nepavyks nuslėpti, kad esu visiškai pakerėta gruziniško ugningo temperamento. Sakau, gal praeitame gyvenime myniau čia kur nors kalnų takeliais? Paskutinis vakaras, kuriame šitų dainų ir šokių buvo daug, paliko labai nostalgišką nuotaiką. Ir mano Batumio mozaikoje tai užima tikrai didelę dalį.

Kuo dar gali suvilioti Batumis? Kiekvienas, ko gero, čia ras savo rojų. Šilta jūra, mažos kainos – tai patiks dažnam lietuviui, kuris yra ne ruonis ir vis raukosi užpakalį į ledinę Baltiją merkdamas. O kas nori – paieškos ir daugiau. Čia tikrai slypi neatrasti lobiai. O „Wizz Air“ į Kutaisį skrenda, regis, 2 kartus per savaitę. Vasara tik prasidėjo – rinkitės.

P.S. Nuvežkit Batumiui tylų linkėjimą nuo manęs. Prižadėjau jam sugrįžti.