Spėjimai paremti puikiu gamtos pažinimu
Prof. L. Klimkos teigimu, orų spėjimai yra lietuvių etnožinijos sritis, susijusi su žemdirbyste permainingo klimato juostoje.
„Ilgalaikiai numatymai remiasi orų stebėjimu per tradicines kalendorines šventes, atitinkančias iš esmės svarbius lūžio momentus gyvosios gamtos cikluose. Prognozuojama pagal tų dienų saulėtumą, lietingumą, vėjo kryptį, fenologinius reiškinius. Neabejotinai šie spėjimai buvo paremti puikiu gamtos pažinimu, daugiamečiais jos stebėjimais, patirties perdavimu iš kartos į kartą, juose ieškota atmosferinių reiškinių ir javų bei daržovių augimo priežastinio sąryšio.
Dauguma spėjimų išties pagrįsti objektyviai egzistuojančiais geoklimatiniais ypatumais ar gyvosios gamtos ryšiais. Betgi vienas kitas jų – ir iš formalaus panašumo, dėl svarbos darbų ciklui yra netgi mitologizuoti.
Pavyzdžiui, manyta, kad liepos 10-oji, vadinama Septynių brolių miegančių diena, yra nusakanti antrosios vasaros pusės lietingumą. Ji sutampa su heliakine septyniažvaigždžio Sietyno teka, kuri yra reikšmingas kalendorinis reperis rugių auginimo cikle. O tarp kaimo žmonių paplito legenda apie uoloje uždarytus pirmuosius krikščionis. Nes šią dieną bažnyčia mini šv. Antaną, Kijevo Lavros įkūrėją.
Kalendorinių švenčių nuorodas kaimo išminčiai papildydavo gamtos stebėjimais: kokia tvarka parskrenda migruojantys paukščiai ir kokiu eiliškumu skleidžiasi skirtingų augalų lapeliai ir žiedai. Įdomu būtų tradicinius spėjimus palyginti su klimatologų duomenimis“, – sakė prof. L. Klimka ir priduria, kad, deja, pastaraisiais metais liaudiška ilgalaikė orų prognozė tampa labai abejotina.
Tarp veiksnių – ir karas Ukrainoje
Pašnekovas išvardijo visą puokštę veiksnių, dėl kurių, kaip pats sakė, nebegalima pasitikėti liaudiška ilgalaike orų prognoze. Tarp jų mini ne tik Saulės aktyvumą, bet ir karą Ukrainoje:
„Orus, ciklonų ir anticiklonų kaitą mūsų krašte trikdo visa eilė sustiprėjusių geofizinių veiksnių. Tai ir į maksimumą kopiantis Saulės aktyvumas – kas 11 metų itin padaugėja Saulės dėmių ir žybsnių, sukeliančių žemėje geomagnetines audras ir šiaurės pašvaistes, didėjantis ugnikalnių aktyvumas, kalnų ledynų ir poliarinių Žemės kepurių (Arkties, Grenlandijos ir Antarktidos) tirpsmas, mažėjantis Žemės magnetinio lauko stiprumas ir kt.
Netgi ir Ramiojo vandenyno ekvatorinės dalies srovių necikliški pokyčiai, sukūrę „El Ninjo“ reiškinį, kai pasikeitę vyraujantys vėjai nugena paviršinį vandenyno sluoksnį į rytus, o prie Australijos krantų vandens temperatūra krenta. Savo ruožtu tai sukelia ekstremalius klimato pokyčius: Pietų Amerikos pakrantes nusiaubia liūtys, o Pietryčių Azijos – sausros ir miško gaisrai.
Atrodytų, visa tai labai toli nuo mūsų krašto, betgi esama „drugelio efekto“, kai koks nors tolimas reiškinys sukelia grandinę padarinių. Ar seniai nuo automobilių šluostėme Afrikos dykumų smiltis?
Prie visų tų priežasčių taip pat prisideda žmogaus veikla: vis dar auganti gamyklinė atmosferos tarša, vartojimą skatinant reklamai ir madai, mikroplastiko dalelių paplitimas visoje gamtinėje aplinkoje, piktavališka gamtos tarša atliekomis – pavyzdžiui, „Grigeo“ įmonės veikla Klaipėdoje ar nudėvėtų padangų „surinkimas“, beprotiškas pelno siekimas iškertant atogrąžų miškus ir Lietuvos „saugomose“ giriose.
Dar pridėkime karą Ukrainoje, kur kasdien atmosferos sluoksnius drasko balistinės raketos, o dūmais teršia degančios milžiniškos naftos saugyklos. Visa tai sukelia klimato šiltėjimą, tai pat trikdo įprastinę ciklonų ir anticiklonų kaitą mūsų padangėje.
Tiek veiksnių, prognozuojant oro masių judėjimą, neįstengia įvertinti ir galingiausi kompiuteriai. Juolab kad tie globalūs reiškiniai gali būti susiję tarpusavyje. Todėl net profesionalūs meteorologai apie ilgalaikes prognozes kalba labai atsargiai ir aptakiai.“
Gamtos ženklai, parodantys trumpalaikes prognozes
Tačiau, prof. L. Klimkos teigimu, trumpalaikės liaudiškosios orų kaitos prognozės yra gana patikimos. Dažniausiai, kaip sako pašnekovas, tai yra biologinių sistemų reakcija į atmosferos slėgio kitimus, oro įelektrinimo laipsnį, vandens ir oro temperatūros bei drėgmės svyravimus.
„Trumpalaikiai spėjimai iš esmės tėra atidus įsižiūrėjimas į tėviškės gamtos reiškinių priežasties ir pasekmės ryšius. Spėjant rytojaus orus pirmiausia reikia pamatyti, kaip teka ar leidžiasi saulė ir kokia žarų spalva, koks horizonto debesuotumas? Jei tekančios ar besileidžiančios saulės spalva yra ryškiai raudona – laukia vėjuota diena, jei spalvos šiltesnės ir horizontas švarus – bus giedra.
O štai naktį apie mėnulį atsiradęs šviesus ratas, vadinamas drigniu, rodo orų pasikeitimą. Jei jis – didelis, pokyčių reikia laukti po trijų dienų, jei mažas – jau rytoj.
Pirmuose lietuviškuose Lauryno Ivinskio kalendoriuose rašoma, kad viso mėnesio orą lemianti ketvirtoji jauno mėnulio diena. Jei mėnulis šviesus tris pirmąsias dienas antrame ketvirtyje, tai iki ciklo galo galima tikėtis šviesių ir tykių naktų. Jei apatinis mėnulio ragas šviesesnis negu viršutinis, pirmoji mėnesio dalis bus lietinga. Dzūkai tvirtina, kad mėnulio fazei keičiantis, lietingi orai ilgėliau išsilaiko“, – pasakojo etnologas.
Ženklai, iš kurių spėdavo ateinantį lietų
Kalbėdamas apie ženklus, iš kurių galima nuspėti orus, prof. L. Klimka sakė, kad daug oro permainų požymių tiek gyvojoje gamtoje, tiek ir namuose yra susiję su atmosferinio slėgio kitimu. Jis pasidalijo, iš ko žmonės kaime spėdavo netrukus ateisiantį lietų:
„Lašiniai kamaroje „verkia“ – rasoja, raugintų kopūstų statinėje skystis pakyla, senas dalgis iš ryto „nuėjęs“ rūdžių plėmais, pienas melžiant putoja, kepami blynai labai svyla, žarijos krosnyje ilgai žėruoja, dūmai iš kamino ne aukštyn kyla, bet driekiasi pažeme, musės lenda į akis – bus lietaus. Taip pat, jei garsas oru sklinda duslėdamas, tarkime, neberyškūs tampa artimos bažnytėlės varpo dūžiai ar toli pravažiuojančio traukinio garsai, – irgi bus lietaus.
Prieš lietų sode akmuo sudrėksta, bitės darosi piktos, o juodvarnis praskrisdamas sukrankia vis po tris kartus, gaidys irgi gieda „ne į porą“ kartų. Vištos ilgai vakare vaikšto, neina tūpti, vis kudakuoja, žvirbliai turškiasi skiedryne. O kregždutės laigo visai pažeme. Gandrai vaikšto po pievas murzini, taikosi sutūpti kur aukštėliau. Gervės pralekia visu būriu, rėkdamos, netvarkingai, vanagas šaukia „pic, pic“, o volungė prašo „lyk, lyk!“.
Prieš lietų drebulių lapeliai dreba be vėjo, tvenkiniuose dėlės iškyla į vandens paviršių. Laukinių pelių lizdai susukti aukštai – bus ilgas lietus. Perkūno oželis „miknoja“ prieš liūtį su perkūnija. Ir dar daugelis kitų gamtos požymių. Tik ar daug bėra mokančių skaityti gamtos ženklų knygą? – retoriškai klausė etnologas ir pridūrė, kad liaudies meteorologijoje esama ir maginių veiksmų:
– Įdomu, kad liaudies meteorologijoje esama ir maginių veiksmų, skirtų pakreipti orų permainas norima linkme. Pavyzdžiui, mojuojant liže prieš debesį nukreipti jį šalin arba perskirti perplėšus debesylo lapą. Per sausrą aguonos būdavo pilamos į šulinį arba trys našlės turėdavo arklu „išvagoti“ upelio dugną.
Kaime mokėta pasigaminti ir primityvių barometrų – tai pavėsyje prie sienos vienu galu prikalta sausos eglės ar kadugio šakelė. Prieš lietų ji linksta žemyn, prieš sausrą kyla aukštyn. Spėjimus papildo paties žmogaus, ypač senyvo amžiaus, savijauta: blogėjantis oras sustiprina sąnarių skausmus, sukelia mieguistumą, mažina darbingumą.“
Pokalbio pabaigoje paklaustas, ar iš gamtos ženklų galėtų pasakyti, kokia vasara mūsų laukia, prof. L. Klimka sakė pastarąjį mėnesį nebuvęs kaime, tad ir tikslių prognozių negalintis įvardyti. Tik pridūrė, kad ankstesnieji požymiai rodė gana kontrastingą vasaros pradžią, o antroji jos pusė turėtų būti ramesnė. „Betgi Lietuvoje nebūna blogo oro“, – pajuokaudamas pokalbį užbaigė pašnekovas.