Ji sako, kad lietuviai vis dar nepakankamai rimtai žiūri į būtinybę mokėti suteikti pirmąją pagalbą. Pašnekovė mini, kad kitur, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyje, situacija yra geresnė – ten pastebima, kad žmonės dažniau moka suteikti pirmąją pagalbą, o gavinimo įgūdžius gauna dar pradinėse klasėse.
Tiesa, Lietuvoje, besilaikant teises, yra privaloma praeiti ir pirmosios pagalbos kursą. Tačiau I. Bukotienė tikina, kad dažnai šie mokymai būna tik formalūs, o jų kokybė didžiąją dalimi priklauso nuo mokymų organizatoriaus.
Pirmosios pagalbos instruktorė sako, kad kiekvienam yra ypač svarbu mokėti gaivinti žmogų, stabdyti kraujavimą, padėti užspringimo atveju, žinoti, kaip elgtis esant odos nudegimams ar lūžus kaulams, nes tai gali nelaimėliui išgelbėti gyvybę.
Kaip elgtis su skenduoliais?
I. Bukotienės žodžiais, ištraukus skenduolį iš vandens pirmiausia reikia įsitikinti, ar yra pačios svarbiausios gyvybinės funkcijos: sąmonė, kvėpavimas ir kraujotaka.
Visų pirma svarbu pakalbinti žmogų, paklausti jo klausimo, sako I. Bukotienė. Jeigu skenduolis neatsako, tuomet svarbu pasižiūrėti, ar yra kvėpavimo funkcija. Norint tai padaryti, būtina atverti žmogaus kvėpavimo takus, mat praradus sąmonę raumenys atsipalaiduoja ir gali užblokuoti kvėpavimo takus.
Instruktorė sako, kad žmogų reikia paguldyti ant nugaros ir atversti galvą atgal – taip liežuvis atlaisvina kvėpavimo takus, kas dažnai būna nekvėpavimo priežastimi. Tuomet būtina tikrinti kvėpavimo funkciją toliau.
„Reikia pasitelkti tris savo pojūčius. Pridedame savo skruostą, vieną jautriausių kūno dalių, žmogui, maždaug nosies lygyje. Bandome pajusti, išgirsti kvėpavimą ir kartu akies kampu stebime, ar kilnojasi krūtinės ląsta“, – moko.
Jeigu kvėpavimas yra normalus, tuomet reiškia, kad žmogus tiesiog prarado sąmonę. Tačiau jeigu kyla įtarimų, kad kvėpavimas nėra normalus arba jo išvis nėra, tuomet reikia pradėti dirbtinį kvėpavimą.
Kaip atlikti dirbtinį kvėpavimą?
I. Bukotienė sako, kad skenduolį gaivinti reikia pradėti nuo įpūtimų į burną – jų turi būti penki. „Reikia atlenkti galvą atgal, užspausti nosį ir plačiai apžioti burną. Įpūtimas neturi trukti ilgai, maždaug vieną sekundę – iki tol, kol pamatome, jog krūtinės ląsta pasikėlė. Jeigu matome, kad skenduolio būklė nepagerėjo, turime daryti krūtinės paspaudimus“, – kalba instruktorė.
Jos teigimu, paspaudimus reikia daryti pašalinus rūbus nuo krūtinės ląstos, tam, kad lengviau būtų galima surasti tam tinkamą vietą.
Kaip ją susirasti? „Susirandame apatinį šonkaulių lanką, tuomet, virš duobutės, ant krūtinkaulio dedame du pirštus ir virš dviejų pirštų padėti plaštaką pačiame krūtinės centre, ant krūtinkaulio“, – aiškina pašnekovė.
Instruktorė sako, kad paspaudimų reikia atlikti 30 bei juos garsiai skaičiuoti – tris kartus iki dešimties. Juos reikia atlikti nuo 100 iki 120 kartų per minutę.
„Europos gaivinimo tarybos dokumentai rekomenduoja, kad suaugusiam žmogui reikia spausti 5-6 cm į gylį. Gana stipriai, intensyviai. Atliekant gaivinimą žmogus turi gulėti ant kieto pagrindo, jeigu tai yra suaugęs žmogus – ant grindų“, – aiškina pašnekovė.
Jeigu žmogui po šių veiksmų nepagerėja, tuomet reikia viską kartoti iš naujo, tik šį kartą atlikti ne 5, o 2 įpūtimus, sako I. Bukotienė. Ji priduria, kad suaugusį gaivinti pradėti nuo įpūtimų reikia tik skendimo, apsinuodijimo arba po traumos. Visais kitais atvejais reikia pradėti nuo paspaudimų.
Gaivinant vaikus, nepriklausomai nuo priežasties, būtina pradėti nuo įpūtimų, o paspaudimus atlikti ne dvejomis, o viena ranka, kalba I. Bukotienė.
Jei skenduolis ištraukiamas iš vandens, jį reikia vieną minutę gaivinti, o tik tuomet iškviesti pagalbą. Tai padarius reikėtų grįžti prie gaivinimo, sako instruktorė. Pirmąją pagalbą nesustojant reikėtų teikti tol, kol atvyksta greitoji pagalba. Jeigu žmogus atsigauna, pradeda kosėti, tuomet reikia nustoti jį gaivinti ir versti ant šono.
Laiko, kada reikia nustoti – nėra, mat žmogus, kaip tikina I. Bukotienė, gali atsigauti ir po pusvalandžio ar valandos gaivinimo. „Gaivinant žmogų jam gali tiesiog būti palaikomos gyvybinės funkcijos, širdies, smegenų veikla. Todėl ir po pusvalandžio, ir po valandos nereikėtų nustoti, nes tai gali duoti teigiamų rezultatų atvažiavus greitajai pagalbai“, – sako intruktorė.
Šokant nuo lieptelio taip pat dažnai pasitaiko sužeidimų. Raudonojo kryžiaus instruktorė įspėja, kad iš vandens traukiant tokiu būdu traumą patyrusį žmogų, jo kaklas ir nugara turi būti toje pačioje pozicijoje. „Kad būtų kuo mažiau manipuliacijų tomis kūno dalimis. Tuomet jį reikia paguldyti ant kieto paviršiaus ir įvertinti jo būklę, taip, kaip ankščiau kalbėjome“, – paaiškina pašnekovė.
Ką daryti užspringus?
Taip pat ypač dažnai pasitaikanti problema – užspringimas maistu. Pašnekovė sako, kad užspringus nurytas maistas patenka ne į virškinimo traktą, o į kvėpavimo takus. „Paprastai užspringus atsiranda kosulys. Tai reiškia, kad svetimkūnis pateko į kvėpavimo takus, bet nėra uždengtas visas jų spindulys – oras gali praeiti. Kai užspringus yra kosulys, nereikia nieko daugiau daryti. Net trankyti per nugarą“, – įspėja pašnekovė ir priduria, kad kosulys yra natūrali žmogaus reakcija į svetimkūnį kvėpavimo takuose.
Tiesa, kitaip elgtis reikėtų nelaimėliui negalint kvėpuoti. „Kai žmogus pradeda mėlynuoti, negali prakvėpuoti, griebiasi už kaklo, tuomet yra tam tikri veiksmai. Užspringusį žmogų reikia per juosmenį palenkti į priekį, galvą nukreipti žemyn, tam, kad būtų svetimkūniui kuo lengviau iškristi. Tarpumentėje atliekami penki staigūs, stiprūs smūgiai.
Jeigu suteikiant pagalbą tokiu būdu žmogui negerėja, tuomet atlenkiame vadinamą Heimlicho manevrą: reikia atsilenkti žmogų atgal, į vertikalią poziciją, apkabinti jį juosmens srityje, sudėti kumščius ir šiek tiek virš bambos į pilvo sritį suduoti stiprius ir staigius smūgius į gylį ir į viršų. Tai reikia kartoti penkis kartus“, – aiškina ji.
I. Bukotienė sako, kad skambinti greitajai pagalbai reikia atlikus tris šių pratimų ciklus. Iškvietus greitąją pagalbą reikia nenustoti to daryt tol, kol atvažiuos specialistai, sako ji. Žmogui praradus sąmonę reikia imtis daryti dirbtinį kvėpavimą, kurį reikia pradėti nuo krūtinės paspaudimų.