Dalinasi įspūdžiais ir rekomendacijomis
„Gyvename „kompaktiškoje" šalyje su pakankamai gerais keliais, kuriais smagiai riedėdami galime lengvai pasiekti net ir tolimiausius savo krašto kampelius“, – ryžtis kelionėms šalies viduje skatina A. Dotas.
Anot jo, pirmą kartą šį ratuką jis apkeliavo dar 2018 metų gegužę, tačiau tada skubinamas kartu keliavusių mažų keliautojų turėjo praleisti nemažai įdomių vietų, tad vis knietėjo noras sugrįžti.
„Tarp Vilniaus ir Kauno išsibarsčiusias lankytinas vietas pastaruosius dvejus metus, tai ilgesnėmis, tai trumpesnėmis kelionėmis lankėme gana dažnai. Susikaupė nemažai įspūdžių, rekomendacijų, kuriomis labai norisi pasidalinti.
Visą kelionę ir pasakojimą apie ją pateiksime atkarpomis, kurias tarsi „Lego" kaladėles kūrybiškai jungdami, derindami prie savo norų ir galimybių galėsite susikurti savąją šio maršruto versiją“, – aiškina jis.
Trumpai apie maršrutą:
• Žiedinis maršrutas (maršrutą pradėti galite nuo Jums patogios vietos);
• Maršrutas automobiliu;
• Kelionės trukmė: 8-9 val.;
• Nuvažiuotas atstumas: apie 200 km.;
• Mokami objektai maršrute: Čiobiškio-Padalių keltas (5 Eur./automobilis).
Statybų aikštelė paskatino ieškoti alternatyvų
Pašnekovas prisimena, kad pirmąją šios kelionės dalies idėją pasufleravo vasaros situacija greitkelyje Vilnius – Kaunas. Jis juokauja, kad jei pastaruoju metu bent kartą teko važiuoti šiuo keliu, turbūt patyrėte, kad „greitkelis" virto „lėtkeliu", gal net slalomo trasa. Pasak jo, didžiulė statybų aikštelė tęsiasi beveik visus 100 kilometrų, tai ir paskatino paieškoti alternatyvių kelių aplenkti kelio remonto darbus, o tuo pačiu ir pakeliui aplankyti įdomias vietas.
„Ties Rykantais nusukę nuo greitkelio ir pavažiavę vos porą kilometrų pasieksite vienintelį tokį Lietuvoje Vilsos upelį su natūraliais kriokliais. Kriokliai kasmet kinta – vieni išnyksta, kitose vietose atsiranda nauji. Didysis Vilsos upelio krioklys yra maždaug 1,5 aukščio, po kuriuo pasistengus galima ir palysti. Upelį maitina šaltiniai, tad vanduo labai, labai šaltas, bet labai švarus. Atvykę automobilį palikite miškelio pradžioje, o iki pat krioklio per mišką (apie 1 km. jus palydės taką žymintys ženklai) nepatingėkite paėjėti ir šiek tiek toliau bei pasiekti vietą, kur Vilsos upelis įteka į Nerį. Šią vietą pasieksite takeliu, vingiuojančiu upelio pakrante. Eidami taku galėsite pasidžiaugti brandžiu mišku, šimtamečiais ąžuolais ir per užvirtusius medžius energingai čiurlenančiu upeliu“, – pataria jis ir pabrėžia, kad Jūsų pasirinkimu Vilsos upelio pramogos gali būti tiek šio maršruto pradžia, tiek pabaiga.
Atsiveria viena įspūdingiausių panoramų Lietuvoje
A. Doto teigimu, keliaujant toliau nereikėtų skubėti grįžti į greitkelį. Nuo Rykantų senuoju akmenimis grįstu keliu pasiekite Paneriškių skardžio regyklą. Pašnekovas perspėja, kad keliaujant šiuo keliu reikia būti atidiems, kadangi kelias nėra lygus, o kai kurios duobės važiuojant didesniu greičiu gali būti pavojingos automobiliui.
„Nuo kairiajame Neries krante ties Paneriškių kaimu esančio skardžio atsiverianti panorama – viena įspūdingiausių Lietuvoje. Iš čia galima apžvelgti miškingą Neries slėnį, upės vagoje besiformuojančias salas ir seklumas. Iki regyklos teks truputį paėjėti, tačiau tikrai verta. Apžvalgos aikštelėje įrengtas modernus staliukas dviems. Šis staliukas, Jūs ir už nugaros plytinti Neries panorama – puikus derinys vienam gražiausių kelionės foto kadrui“, – užtikrina keliautojas.
Abromiškiai ir Elektrėnai
Anot pašnekovo, kelionei tęsiantis toliau ir grįžus į greitkelį, kitas išsukimas iš jo – Abromiškiai ir Elektrėnai. Jis pasakoja, kad XIX amžiuje Abromiškių dvaras buvo laikomas vienu gražiausiu ir geriausiai sutvarkytu Lietuvos dvarų, jame vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas, buvo sukaupta vertinga biblioteka, paveikslų kolekcijos. 1812 m. birželio 27 d. pakeliui į Vilnių Abromiškių dvare nakvojo net pats Napoleonas.
„Deja, besikeičiantys savininkai, sovietmetis ir galiausiai – gaisras, stipriai nuniokojo dvarą. Šiuo metu dvaras ir aplink esantis parkas vis dar tvarkomas, restauruojami dvaro rūmai. Pakeliui į Elektrėnų miesto centrą atkreipkite dėmesį į Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčią.
Modernios formos bažnyčia – tikras Elektrėnų simbolis. Ji žinoma dar ir tuo, kad netrukus po statybų, 1997 m. rudenį, vėtra nuvertė 2 dekoratyvinius bažnyčios pilonus. Tik 2004 m. pilonai buvo atstatyti. Ar žinojote, kad Elektrėnų savivaldybė, o ir patys Elektrėnai kaip miestas yra vieni jauniausių Lietuvoje?
Elektrėnai įkurti 1960 m. tuščiuose laukuose pradėjus statyti šiluminę jėgainę. Blokinių namų miestą tuo metu kūrė architektai Kazimieras Bučas ir Birutė Kasperavičienė. Pirmajam namui Elektrėnuose pamatai pakloti 1960 m. birželio 29 d. Tad šiemet, miestas pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno, švenčia savo 60-ąjį gimtadienį“, – svarbią datą pamini jis.
Elektrėnų siūlomos pramogos
Pasak A. Doto, vandens saugykla, dabar vadinama Elektrėnų mariomis, sukurta patvenkiant Strėvos upę. Elektrėnų marios – pamėgta buriuotojų ir kitų vandens pramogų mėgėjų vieta. Vasaros metu Elektrėnų marių paplūdimyje gausu čia besiilsinčių žmonių. Tam čia pritaikyta marių pakrantė, įrengta įvairi poilsio ir aktyvių pramogų infrastruktūra. Sakoma, kad dėl elektrinės veiklos marių vanduo visada laipsniu ar kitu šiltesnis nei kituose ežeruose, tad mėgstantiems šiltesnį vandenį maudynėms, čia gera vieta išsimaudyti ar šiek tiek pailsėti.
„Visai šalia ir išskirtinės formos Elektrėnų ledo rūmai – pirmoji ledo arena Lietuvoje. Miesto aikštėje priešais savivaldybės administraciją įrengtas fontanas „Dinaminis labirintas". Nors ir dieną jis žybčioja skirtingomis spalvomis, jų efektas dienos metu menkas. Visu gražumu fontanas sužiba jau sutemus. Tad norintys pamatyti „Dinaminio labirinto" grožį, turės sugrįžti į Elektrėnus dar kartą.
Tęsiant kelionę Kauno link yra ir kitų puikių vietų išsukimui iš greitkelio:
• Žiežmariai, Žiežmarių sinagoga
• Kaišiadorys
• Kruonio gravitacinė kalva
• Mergakalnio apžvalgos aikštelė
• Rumšiškės
• Palemono pažintinis takas
Tačiau mūsų kelionės tikslas nėra Kaunas. Planuose noras vėl pamatyti ir aplankyti Čiobiškio – Padalių keltą bei nemažai kitų tikrai įdomių vietų šia kryptimi. Tad mūsų maršrutas iš Elektrėnų krypsta Žaslių kryptimi. Tiesa, norintys pamatyti dar daugiau gali rinktis alternatyvų kelią ir Žaslius pasiekti per Žiežmarius bei Kaišiadoris. Tai yra dar viena mūsų maršruto „Lego" detalė, dėl kurios įsitraukimo ar neįsitraukimo į maršrutą spręsite Jūs“, – užtikrina jis
Žasliai ir Konceptas
Pašnekovas pasakoja, kad vykdami toliau keliautojai užsuko ir į Mažuosius Trakus – taip neretai pavadinami Kaišiadorių rajone tarp trijų ežerų išsidėstę Žasliai. Anot jo, istoriniuose šaltiniuose Žasliai pirmą kartą paminėti 1457 metais, o miestelis garsėja tuo, kad čia gyveno žydų, lenkų ir lietuvių bendruomenės. A. Doto teigimu, senosios miesto gatvės ir pastatai, miestelio aikštė atkurs prisiminimus apie anksčiau gyvenusias bendruomenes, jų istoriją ir gyvenimą.
„Senųjų Žaslių žydų kapinių kelionės metu taip ir nepavyko aplankyti. Pirmiausia, vienintelį kelią, kuriuo galima pasiekti šią vietą, perkasė miestelyje komunikacijas tiesiantys statybininkai. Pasiryžus pėsčiomis nueiti keletą šimtų metrų, planus sujaukė pati gamta – mus nuplovė galinga vasariška liūtis.
Žaslių apylinkėse nepilnai pavyko įgyvendinti ir dar vieną kelionės planą – rasti ir nusifotografuoti prie įdomių miestelių pavadinimų. Nors naršant žemėlapyje Žaslių kaimynystėje matosi išskirtinius pavadinimus turintys kaimai pavyzdžiui Geri vakarai ar Žuvys, surasti ženklą ir nusifotografuoti pavyko tik prie vieno – Konceptas“, – prisimena pašnekovas.
Paparčiai ir Budelių piliakalnis
Anot jo, nors Paparčiuose galima rasti tik „buvusį" dominikonų vienuolyno ansamblį, čia užsukti vis tiek verta. Buvusio vienuolyno teritorija sutvarkyta, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, yra informaciniai stendai. Jis aiškina, kad prie pat vienuolyno teritorijos gamtos mylėtojai gali aplankyti Paparčių botaninį draustinį, kuriame gausu Raudonojoje knygoje esančių augalų. Šalia Paparčių – du piliakalniai – Žydkapis ir Pilies kalnas. Kaime yra medinė Paparčių Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, kapinėse – retas statinys Lietuvoje – 24 vietų kolumbariumas.
„Kitas nurodymas navigacijai – Budelių piliakalnis. Čia gavome pamoką, kad negalima aklai pasikliauti navigacija, o jos pasiūlytą maršrutą reiktų patikrinti. Pasiūlytas trumpiausias kelias tikrai nebuvo geriausias, bet labai gražus. Kombainų ir traktorių keliais toli nenuvažiuosi, tad pasidarę keletą nuotraukų nuotykiui atminti bei užfiksuoti pasakiškai gražius rugių laukus susiliejančius su dangumi, pasukome atgal į Paparčius ieškoti teisingo kelio.
Jei ne klaidžioti po rugienas, Budelių piliakalnis pasiekiamas tikrai lengvai. Nuo kelio, vedančio prie Čiobiškio-Padalių kelto per Nerį, neprivažiavus kelto pamatysite nuorodą, kuri ir nukreips jus link piliakalnio. Piliakalnis įrengtas Neries pakrantėje ir į aukštį kyla keliomis pakopomis. Nuo viršūnės atsiveria plati Neries vingių panorama, kurią net sunku sutalpinti į fotoaparato objektyvą“, – pasakoja jis.
Čiobiškio urvo paieškos ir pavojai
Keliautojas pasakoja, kad Padalių – Čiobiškio keltas, tai srovės varomas lyninis keltas, kuriame nėra nei motorų, nei irklų. Anot jo, tik tvirtas plieninis lynas prilaiko keltą, o Neries upės srovė nuneša jį į kitą krantą, o vienu metu keltu gali būti keliami net du automobiliai, bet net ir esant tokiam sunkiam kroviniui keltas stebėtinai tyliai, neskubomis ir atrodo nesunkiai juda skersai upės vagos. Šis keltas savo istoriją skaičiuoja nuo 1935 metų. Kėlimasis keltu mokamas, o kaina yra 5 Eur. automobiliui, tačiau už kartu besikeliančius automobilio keleivius mokėti nereikia.
„Persikėlę į kitą Neries krantą kelionę tęsiame Čiobiškio link. Šį kartą mūsų tikslas ne pats miestelis, o ankstesnėje kelionėje mūsų praleista vieta – Čiobiškio urvas. Nors informacijos apie urvą internete yra nemažai, nei informacinio stendo, nei nuorodų į šią vietą rasti nepavyko. Gal specialiai (urvas nėra saugus ir baiminantis į jį landžiojančių smalsuolių jis slepiamas), o gal tiesiog taip susiklostė, bet urvą surasti nėra taip paprasta. Tad ir nežinia, ar šią vietą galima vadinti lankytina, bet įdomia ir Lietuvoje nelabai įprasta tai tikrai.
Kad pagal koordinates surastame miškelyje esama kažko įdomaus, išduoda gerai ištryptas takelis. Jis ir nuveda iki urvo, kurio gylis beveik 10 metrų. Viduje iš pažiūros yra du kambariai – tarpusavyje susisiekiančios landos. Ties įėjimu jų aukštis siekia pusantro metro. Geologai įspėja, kad urvas bet kada gali užgriūti. Tad nereikėtų šioje vietoje elgtis neatsakingai. Urvo sienos sudarytos iš gamtos sucementuoto smiltainio klodų. Nukritus požeminio vandens lygiui birios smėlio detalės iš po smiltainio buvo išplautos ir atsivėrė landa. Urvo prieigose ir dabar gausu biraus smėlio, kuris plaunamas į šalia esantį upelį. Urvas, smėlis ir ant uolų augančios nusvirusios vijoklinės žolės sukuria tikrai įdomų vaizdą“, – įspūdžiais dalijasi jis.
Musninkai – mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2020
Pasak jo, nuo Čiobiškio atvykstant į Musninkus, ties miestelio riba, visai šalia kelio stovi mūrinė trijų aukštų koplyčia Karalienei Barborai Radvilaitei. Pasakojama, kad Barboros koplytėlę pastatė pati Barbora Radvilaitė, stebuklingai išsigelbėjusi persikėlimo per patvinusią Musę metu. A. Dotas pasakoja, kad miestelio centrinė ašis – neogotikinė Musninkų Švč. Trejybės bažnyčia, pašventinta 1865 metais, joje yra vertingi mediniai neobarokiniai altoriai.
„Šalia bažnyčios neįmanoma nepastebėti ir išskirtinio, patamsėjusios medienos pastato – varpinės. Kaip skelbia informacinė lentelė prie varpinės, ji pastatyta 1868 metais iš senosios, šioje vietoje buvusios bažnyčios medienos.
Iš Musninkų tęsiant kelionę Vilniaus link privažiuojame Kernavę. Jai pamatyti, išvaikščioti ir patirti reiktų skirti visą dieną. Užsukus čia po ilgos ir įdomios dienos, vargu ar pavyks rasti jėgų bei laiko į Pasaulio UNESCO paveldo sąrašą įtrauktai Kernavei pažinti. Tačiau bent vieną Kernavės objektą išskyrėme ir įtraukėme į maršrutą, tai Baltojo kalno apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria įspūdinga, plati Neries kilpos panorama“, – aiškina jis.
Verkšionys
Lietuvoje atostogaujantis keliautojas aplankė ir dar vieną regyklą – Verkšionis. Anot jo, nuo aukšto Neries upės skardžio, iš kavinės „Pušinėlis" teritorijoje esančių apžvalgos aikštelių atsiveria puikus vaizdas į Neries vingį ir kitoje Neries pusėje žaliuojančius pušynus. Prisėdę prie čia įrengtų kavinės staliukų, besigrožėdami vaizdais galėsite užkąsti ar tiesiog ramiai žvelgdami į tolį pasimėgauti kavos puodeliu. Jis pabrėžia, kad medinė apžvalgos aikštelė ir laiptai, vedantys prie Neries, jau gerokai pakežę, tad reikia būti atsargiems.
Kairiojo Neries kranto turizmo trasa
Kelionės pabaigai portalo vadovas siūlo aplankyti – Kairiojo Neries kranto turizmo trasą. Ją rekomenduojama įveikti dviračiu, bet ji gali būti aplankoma ir automobiliu. Pasak pašnekovo, tai yra nuostabūs papildomi 15 kilometrų vingiuojančių Neries pakrante ir dovanojančių akį džiuginančius vaizdus, o šioje atkarpoje gausu poilsiaviečių, informacinių stendų ir kitos turizmo infrastruktūros.
„O „P(r)asiblaškymą tarp Vilniaus ir Kauno" maršrutą užbaigti siūlome dar viena, jau penkta maršrute, Neries upės apžvalgos aikštele – Ausiutiškių regykla“, – paskutine lankytina vieta dalinasi jis.