Ugdo skirtingus gebėjimus
Žaidimų kritikas, LŽKA valdybos narys, aktyvistas, propaguojantis gerąją game'ingo kultūrą Lietuvoje Artūras Rumiancevas įsitikinęs, kad kompiuteriniai žaidimai gali turėti ugdomąjį poveikį, net jei yra sukurti išskirtinai pramogai.
„Dauguma žaidimų padeda lavinti pastabumą, ugdyti problemų sprendimą, mokslinio metodo taikymą. Viena priežasčių, kodėl kompiuteriniai žaidimai pradėti taikyti tiek ugdant jaunus žmones, tiek profesionalus, yra būtent ši — didesnis įsitraukimas skatina labiau gilintis į mokslo objektą, sprendžia rutinos ir motyvacijos problemas, padeda sekti asmeninį progresą, taip pat ugdomieji žaidimai – viena puikiausių formų pateikti praktines užduotis“, – privalumus vardija A. Rumiancevas.
Jam antrina ir vienas pirmųjų Lietuvos žaidimų kultūros turinio kūrėjų, projekto „Tesla Gigafactory LT“ įgyvendintojas Darius Kniūkšta: „Tikiu, kad ateityje švietimas ir žaidimai bus labai glaudžiai susiję. Yra įvairiausių žaidimų, kurie lavina skirtingas sritis. Pavyzdžiui „Minecraft“ – trimatės erdvės suvokimą, kūrybiškumą. „League of Legends“ – komandinį žaidimą, sprendimų priėmimą ir reakciją. „Kerbal Space Program“ – fizikinio pasaulio ir raketų mokslą. Tad žaidimų, kurie reikalauja kūrybiškumo ar ugdo tam tikrus gebėjimus, pasiūla yra tikrai plati.“
Talento šioje srityje tėvai nesureikšmina
Prisiekęs žaidimų gerbėjas ir e. sporto žinovas, „Telia Lietuva“ pardavimų vadovas Žilvinas Pūkas sako įžvelgiantis didelę problemą, paplitusią tarp Lietuvos šeimų – pasak pašnekovo, į kompiuterinius žaidimus dėmesio yra kreipiama per mažai.
„Pavyzdžiui, jei vaikas žais krepšinį ir treneris pasakys, kad jis – gabus, tikėtina, kad jau per pirmą mėnesį tėvai parūpins jam brangią avalynę. O jei vaikas gabus internetinių žaidimų srityje ir tėvų paprašys, pavyzdžiui, naujos brangios klaviatūros ar monitoriaus, daugeliu atvejų jis sulauks neigiamo atsakymo. Vien dėl to, kad patys tėvai nesidomi šia vaiko veikla, jos nesupranta ir iškart traktuoja kaip neigiamą dalyką, į kurį investuoti neverta, nes tai – laiko švaistymas“, – įžvalgomis dalijasi Ž. Pūkas.
Anot pašnekovo, elektroniniai žaidimai ir e. sportas dažnu atveju yra labai svarbi veikla vaiko gyvenime. Žinoma, ir šioje srityje svarbu jausti saiką, ir tai turėtų padėti reguliuoti tėvai. Pasak Ž. Pūko, jei tėvai to nedaro, negalima kaltinti žaidimų, kad šie kenkia vaikui – pirmiausia reikia pergalvoti, ko patys tėvai nepadarė, kad padėtų vaikui sureguliuoti dienotvarkę.
Įtraukia pergalingos emocijos
Anot A. Rumiancevo, žaidimai mus lengvai įtraukia todėl, kad įdėdami sąlyginai nedaug pastangų, galime pasiekti labai aukštų rezultatų ar užsiimti neįprastomis veiklomis: keliauti erdve ir laiku, laimėti karus, būti civilizacijų valdovai ar net dievai, kurti, piešti, muzikuoti — daryti viską, ko geidžia širdis.
„Iš tiesų žaidimai nėra taip jau labai nutolę nuo realybės, nes mūsų emocijos ir išgyvenimai laimėjus sudėtingas varžybas ar įveikus aukšto lygio iššūkį yra tokios pat tikros, mes gauname tą patį dopamino antplūdį – galbūt mažesnėmis dozėmis, bet ir dėdami mažiau pastangų.
Be to, internetu žaidžiami daugelio žaidėjų žaidimai turi papildomą socialinį sluoksnį, ten, kaip ir gyvenime, mezgasi naujos draugystės, žaidėjai atranda savęs vertus priešininkus. Dalis žaidimų turi gyvus pokalbių kanalus, tad nemažai paauglių juos žaidžia labiau dėl bendravimo, o ne paties žaismo. Šį fenomeną sulyginčiau su dar prieš dešimtmetį paauglių mėgta veikla – saulėgrąžų spjaudymu kieme ant suoliuko“, – šypsosi žaidimų kritikas.
Pašnekovas priduria, kad žaidimų kokybė yra labai subjektyvus kriterijus, tačiau yra žaidimų, kurių patartina vengti. A. Rumiancevas rekomenduoja susilaikyti nuo žaidimų, kurie siekia „įdarbinti“ žaidėją. Dažnu atveju tai – išmaniesiems įrenginiams skirti „casual“ žanro žaidimai, kurie gana agresyviai braunasi į žmogaus dienotvarkę, naudodami įvairius psichologinius triukus ir ragindami prisijungti kelissyk per dieną, kad žaidėjas susirinktų visas „nemokamas dovanas“. Jei žaidimas primeta dienos ritmą, jis yra vengtinas, nepriklausomai nuo to, koks kokybiškas jis gali atrodyti.
Priklausomybės priežasčių reikia ieškoti ne žaidimuose
D. Kniūkšta įsitikinęs, kad kompiuteriniai žaidimai lengvai įtraukia dėl suteikiamos labai pigios ir kokybiškos pramogos – su tuo sunku konkuruoti. O išmatuoti, daugiau naudos ar žalos žaidimai teikia žaidžiančiajam, galima įvertinus laiką, praleistą prie kompiuterio, daromas pertraukas ir psichologinį prisirišimą – jeigu pramogos pradeda kenkti visai kitai veiklai arba sveikatai, jos tampa žalingos.
„Tad svarbiausias dalykas – ryšys su aplinkiniais. Rūpindamiesi santykiais šeimoje ir su artimaisiais, ieškodami socialinės veiklos, pajusime saiką žaidimams, tai nebus vienintelis įdomus dalykas mūsų gyvenime. O kartais reikia keisti ir požiūrį į žaidimus. Dažniausiai taip būna su e. sportu: jeigu jau žaidžiama daug, galbūt verta mėginti pasiekti aukštumų? Su tuo gali ateiti ir sveikas režimas“, – svarsto D. Kniūkšta.
A. Rumiancevas pabrėžia, kad kalbant apie tikrą ar menamą žaidimų žalą, visada svarbu atminti, jog probleminis žaidėjas pasirinko virtualybę vietoj realybės, ir ieškoti priežasčių reikia būtent čia.
„Jei taip nutiko, visų pirma reikėtų ne interneto laidus karpyti, o kalbėtis su tokiu žmogumi. Žaidimai būtent dėl savo gebėjimo įtraukti yra viena populiaresnių eskapizmo formų, tačiau jei žmogus turi norą pabėgti nuo realybės ar jį supančios aplinkos, jis tą planą įgyvendins, nepriklausomai nuo to, leisite jam žaisti, ar ne. Tad jei žaidimai objektyviai tampa kliūtimi ilsėtis ir atlikti savo pareigas, visų pirma reikėtų pasistengti suprasti, kodėl ir nuo ko tas žmogus bėga, o tada jam padėti spręsti problemas realybėje“, – tikina žaidimų kritikas.
Apie žaidimų teikiamas naudas ir slypinčius pavojus bus kalbama ir rugsėjo 6-7 dienomis diskusijų festivalyje „Būtent!“.