Nusipirkau bilietą sau ir dviračiui Smiltynėje stovėjusiame autobuse (kainavo 6 ir 5 eurus). Nuvažiavau į Nidą. Pailsėjau, pasivažinėjau dviračiu ir nutariau grįžti namo. Kasoje paprašiau bilieto sau ir dviračiui. Nepardavė. Liepė stoti į eilę prie autobuso ir laukti vairuotojo malonės. Atsistojau prie autobuso durų pirmas. Po pusvalandžio atėjo vairuotojas. Liepė nesigrūsti, tylėti, nieko neklausinėti ir toliau laukti gatvėje. Niekas nesiginčijo. Tada atėjo 20 jaunųjų futbolininkų su dviem treneriais. Visi nešini kuprinėmis ir lagaminais. Kilo negera nuojauta. Vairuotojas, lyg Dzeusas iš aukštybių, suriaumojo mažiesiems Ronaldinjo: „Čipsų neturite?! Jei surasiu, išmesiu!“
Sulaukęs neigiamo atsakymo leido mažiesiems spirdžiams laipintis. Paskui vairuotojas leido į autobusą lipti turintiesiems kasoje pirktus bilietus. Supratau, kad arba dabar, arba niekada. Sukaupęs drąsą paklausiau viešpačio, ar paims mane su dviračiu? Trumpas, lyg žaibo žybsnis: „Ne“. Kodėl? „Daug keleivių su lagaminais“. Mat į nidiškio E. Zinkevičiaus įmonės autobusus dviračiai į kišami į tas pačias bagažo erdves, kaip ir lagaminai. Neringiškiai verslininkai – biedni žmonės, jie neišgali nusipirkti dviračių laikiklių, kurie tvirtinami autobusų gale. Kaip "Toks" arba „Kautros“ autobusuose. Tačiau ir į pastarąjį netilpau, nes, pasak kasininkės, visi bilietai parduoti. Liepė laukti to paties E. Zinkevičiaus autobuso po trijų valandų. Bet negarantavo, kad ir į tą tilpsiu. Tiksliau, ar įleis vairuotojas. Še tau, boba, ir devintinės. Mane paguodė mintis, kad be manęs nepriėmė ir dar dviejų dviratininkų.
Autobusai išties važinėja pilnutėliai. Jais naudojasi ne tik turistai, bet ir patys nidiškiai. Priežastis labai banali – jie tiesiog nenori patraukti savųjų automobilių iš aikštelių kiemuose prie daugiabučių, mat ją išsyk užims koks atvykėlis iš Vilniaus.
Priėmiau ryžtingą sprendimą ir sėdęs ant dviračio numyniau į Smiltynę. Laukė 50 km kelias. Maniau įveiksiu per dvi. Klydau. Mano vyriškinis prieš 12 metų buvo labai modernus. Tačiau per tą dešimtmetį atsirado dar modernesnių. O manasis susidėvėjo ne tik morališkai. Nepaisant to, leidausi į 50 km kelionę. Priminsiu, kad dviračių takas Kuršių nerijoje tarp Juodkrantės ir Pervalkos išardytas, atseit tiesiamas naujas. Niekas dorai nepaaiškino, kodėl tų darbų negalima atlikti rudenį ar pavasarį? Kodėl reikia triūsti vidurvasarį per patį sezono karštymetį, kai dviratininkų daugiausia ir kelyje Smiltynė-Nida eismas intensyviausias? Nepaisiau draudžiamųjų ženklų, nes neturėjau kitos išeities. Vis tiek riedėjau plentu. Tokiu kaip aš – ne vienas. Tiksliau – aplenkiau tris.
Prieš Juodkrantę pasukau į dviračių taką, kuris rekonstruotas praėjusią vasarą. Važiuoti ir saugu, ir malonu. Dviratininkų – lyg autostradoje sekmadienio vakarą. Smagiausia, kad mane, nusiplūkusį ir kaukiantį iš skausmo, aplenkdavo tik jauniausi su sportiniais dviračiais, arba madingai apsirengę su elektriniais. Ašai su savo girgždančiu vyriškiniu dėjau per šonus visokiems spalvingai ir madingai apsirengusiems nuomonės formuotojams, kuriems svarbu ne važiavimas, o jo atvaizdavimas socialiniame tinkle.
Artėdamas prie Smiltynės užsisvajojau apie rūkytas žuvis, šašlykus, alų, midų. Tiesiog vandenį. Pasiekęs kelionės tikslą ir sužinojęs, kad puslitrukas vandens kioske kainuoja 1,7 euro, o giros – 3 eurus, nusprendžiau, kad nepasiusiu, jei pakentėsiu iki namų.
Taip nukeliavęs išlošiau du kartus: sutaupiau 11 eurų, pasitikrinau sau fizinę kondiciją, kuri manęs nenuvylė (apie tai, kad visą parą po kelionės šlaunis traukė mėšlungis ir skaudėjo užpakalį, nepasakosiu).
Tuo pačiu susvyravo manasis tikėjimas žmonėmis. Kilo klausimas dėl deklaruojamo kelionės autobusas/dviratis būdo (ne-) tikroviškumo. Pasirodo, tai tik deklaracija ir tušti žodžiai. Kitaip tariant, jei neturi lėktuvo, į Nidą net nesidairyk.
Mat jei yra tokia didelė kelionių autobusais su dviračiais paklausa, paprastai verslas reaguotų ir sukurtų pasiūlą – įsigytų laikiklius dviračiams transportuoti. Tačiau Nidoje niekas ekonomikos pradžiamokslio nėra skaitęs. Čia vadovaujamasi kitomis taisyklėmis – nepatinka, nevažiuok. Niekas tavęs ir tavo dviračio nepasiges. Atskris lėktuvu ar atplauks jachta.