Tamsioji Pakruojo dvaro pusė: nuo erotinių žaidimų, bausmių rūsio iki gydytojo eksperimentų ir šiurpinančios jo kolekcijos

Didžiausias Lietuvoje dvaro kompleksas – Pakruojo dvaras – nuo pat vasaros pradžios iki rugsėjo pabaigos kviečia lankytojus į jubiliejinį, penktąjį gėlių festivalį. Vis dėlto, gėlės čia tik dalis to, ką galima pamatyti dvare. Vos žengus koją į dvarą prasideda pasaka: atvykusius čia pasitinka įtraukiantys spektakliai ir veiklų gausa. XIX amžiaus gyvenimą svečiai gali ne tik stebėti iš šalies, bet ir patys dienai tapti dvariškiais: apsivilkti to meto apdarais, susipažinti su slapčiausiomis bajorų veiklomis ir nusikaltėlių bausmėmis, netgi apsilankyti dvaro panoptikume, kur šiurpūs eksponatai byloja apie Viduramžių ligas ir keisčiausias postmodernizmo madas, pavyzdžiui – fotografijas prie mirusių artimųjų.

Nuo Šekspyro iki bausmių kambario

Išskirtiniame Pakruojo dvare jau pirmieji žingsniai lankytojus nukelia į praėjusius laikus. Atėjusius svečius, besižvalgančius į dienos veiklų programą, prieiti arčiau kaip mat vilioja Šekspyras. Demonstruodamas įstabias iliustracijas specialiame ekrane jis padeda lankytojams nusikelti į „Vasarvidžio nakties sapną“ – pjesę, kupiną meilės, fantazijų ir paslapties.

„Mielieji, ši istorija, kurią aš jums noriu papasakoti, atsitiko toli nuo čia, o be to – labai seniai, tad natūralu, kad niekas ir neprisimena, ar čia buvo tikra istorija, ar sapnas… Taigi, buvo naktis – Atėnų kunigaikščio rūmų kolonos didingai stūksojo mėnesienoje. Vėjyje iškilmingai pleveno vėliavos, viskas buvo gražu, ramu, visi laukė kunigaikščio vestuvių…“ – tokiais žodžiais pasakojimą pradeda dvaro Šekspyras.

Klausytojų ausį kaip mat pagauna ši paslaptinga istorija, kuri dvare nušvinta kitomis spalvomis – tūkstančių gėlės žiedų ir XIX amžiaus architektūriniame fone lankytojai jaučiasi it pasakoje. O būtent pastarąsias vestuves, apie kurias susirinkusiems pradeda pasakoti Šekspyras, dienos eigoje išvysta kiekvienas lankytojas. Kai kam pasiseka jose ir sudalyvauti, tampant tikrų tikriausiais aktoriais.

„Taip pat šioje dvaro ūkinėje dalyje galima užsukti pas mūsų amatininkus, išvysti nuostabią pastatų puošybą gėlėmis, kuo mes išsiskiriame, kadangi dažnai pasakojama, kad pas mus gėlynas ne tik gėlynuose, bet taip pat ir ant pastatų! Taip pat čia galima ir skaniai pavalgyti, ir aplankyti technikos muziejų, bausmių rūsį“, – veiklas pirmojoje dvaro dalyje vardija jo atstovė Edita Šimaitė.

Tad nieko nelaukę užsukame pasižiūrėti, kaip atrodo bausmių rūsys. Pirmasis jo eksponatas – narvas, primenantis Viduramžių laikų ekranizacijose matytus tų laikų bausmių įrankius.

„Ar žinote, kam jis skirtas? Gal turite kokių minčių? Taip – žmogų sodinti! Čia ne paukščiams jis skirtas! Tikrai žmonėms! Viduramžių miestuose prieš pagrindinius vartus persverdavo visą šitą narvą ir jame pasodindavo mieste pastvertą vagį. Kaip jums atrodo, kiek jį čia laikydavo? Teismas nuspręsdavo, kad daugiau niekas jokių nagų prie šio vagies nekiš, todėl jis laikomas buvo tol, kol jo kauleliai per apačią išbyrėdavo“, – pasakojo dvaro amatininkas.

Apžiūrėjus pirmąjį bausmių eksponatą, metas leistis 8 laiptelius žemyn ir žengti į patį bausmių rūsį.

„Kad viskas prasidėtų, būtinas ritualas. Ritualo pradžia tokia: visi pasiekėme žemę, dabar reikia nurimti, nes vieta labai rimta – užsimerkti ir suskaičiuoti iki 10. Tad tai ir padarykime“, – toliau ekskursiją tęsia jis.

Rūsyje – tamsu ir baugu, fone girdisi šiurpi muzika, o lankytojus stebina Viduramžių išradimai – nuo rykščių iki giljotinų. Visus šiuos eksponatus susirinkusieji gali ne tik iš arti apžiūrėti, bet ir išgirsti labai detalius pasakojimus, kaip kiekvienas iš jų būdavo naudojamas, už kokias bausmes skiriamas.

Unikalūs gėrimai ir dvariški aprėdai

Prisiklausę šiurpių istorijų, dvaro lankytojai skuba į spirito varyklą, kurioje dvaro klestėjimo laikais per kraštus liejosi vietinių grūdų derliaus alus, o vėliau ir stiprieji gėrimai.

„Viskas prasideda nuo to, kad Šiaurės Lietuvoje yra nuostabios žemės – tokios derlingos, jog čia puikiai dera grūdai. Ir nuo senų senovės čia buvo daromas puikus lietuviškas alus – kas nežino Pakruojo, Biržų, Pasvalio alaus – juk čia yra šiaurė! Ir šitas bravoras jau nuo 1643-iųjų metų garsėjo kaip puikų alų gaminantis ir po visą Šiaulių guberniją statinėmis išvežiojantis bravoras, alaus darykla.

Jis turėjo puikiausią pasisekimą, nes dvaras stovėjo ant didžiojo kelio į Rygą ir mes už parko kaip tik turime smuklę – Traktierių, kuriame visi sustodavo ir važiuodami į Rygą pailsindavo arklius ir patys pailsėdavo prieš prekybą. Grįždami iš Rygos, vėl pilnais kapšais pinigų sustodavo ir pailsėdavo“, – istoriniais faktais dalijasi dvaro amatininkas.

Spirito varykloje amatininkas netruks papasakoti, kaip nuo alaus pereita prie spirito ir kokiomis technologijomis jis čia išgaunamas iki šiol. Aplankius ūkinę dalį – metas užsukti į gražiausias dvaro vietas.

„Esame istoriškai reprezentacine vadinamoje vietoje – greta dvaro rūmų, šalia įėjimo į „Vasarvidžio nakties sapno“ stebuklingąjį, magiškąjį mišką, kurio vartus saugo fėjų karaliai Oberonas ir Tesėja. Praėjus šiuos vartus patenkama į tą pasaulį, kur viskas yra įmanoma. O dar prieš tai, žinoma, kviečiu ir rekomenduoju užsukti į kostiuminę, kur galima XIX amžiaus magiją pajusti per kostiumus“, – pasakoja E. Šimaitė.

Tamsioji dvaro pusė

Apsirėdžius dvariškių rūbais, visai čia pat – panoptikumas, kuriame galima rasti dvaro gydytojo kolekcionuotas keistenybes. Šiame panoptikume lankytojai kviečiami susipažinti su ezoterika ir postmoderniąja šiurpiąja kultūra.

„Trumpai sakant, panoptikumas yra kita dvarų pusė. Mes dažnai įsivaizduojame, kad dvaras – tai gėlės, karietos, puošnios suknios, prabangūs valgiai, tačiau norime parodyti, kad dvarai turėjo ir tam tikrą kitą kampą – tamsesnius pomėgius, interesus“, – pasakoja dvaro panoptikumo šeimininkas.

Dar viena iš tamsiųjų dvaro pusių, kurią pamatyti gali ne kiekvienas čia apsilankęs, o durys į šią vietą griežtai atveriamos tik išskirtiniams svečiams – dvaro palėpė, arba kitaip – Cabinet de secret, kur tamsiais vakarais susirinkdavo baronai ir pralošinėdavo arba laimėdavo dvarus, žaisdami žaidimus suaugusiems. Būtent šioje palėpėje demonstruojama ir Šungos kolekcija.

„Arba jeigu lietuviškai – pavasario paveikslai, japoniški erotiniai meno kūriniai. Patys pirmieji jie būdavo daromi graviruojant ant medinių lentelių, o pas mus jau yra piešti ir yra žinoma, kad būtent šie piešiniai, ši meno rūšis, atkeliavusi iš Japonijos, įkvėpė ir didžiuosius Europos impresionistus“, – pasakoja E. Šimaitė.

Nusileidus iš palėpės, galima pasižvalgyti po vietas, kuriose laiką leisdavo baronas ir baronienė, taip pat miegoti viename iš 11 čia įrengtų nakvynės kambarių. O pats gražiausias ir įspūdingiausias vaizdas laukia dvaro kieme, kur banguoja gėlių jūra ir akį traukia šimtai įvairiausių gėlių rūšių. Čia lankytojai turi galimybę išbandyti ir pietietišką pramogą – jodinėjimą kupranugariu, taip pat pasilabinti su čia augančiais triušiais, išgerti arbatos arbatinėje ar pasigrožėti čia pat augančiomis palmėmis.

„Tai – tik labai nedidelė dalis, ką galima pamatyti, atrasti ir patirti dvare – dar nemiegojome viešbučiuose, kur nakvodavo baronai, dar nevalgėme restoranuose, taip pat dar liko ir neatskleisti parfumerės lobiai ir amatininkų dirbtuvės. Veiklos čia – visai dienai. Ir mamoms, ir vaikams, mat mes dar nenuėjome į erdvę, kur ir vaikai pameta galvas“, – ekskursiją kviesdama apsilankyti užbaigia dvaro atstovė.