Internete žinių apie Vilko šaltinį ieškoti prasmės nedaug – vienas sakinys „Vikipedijoje“, ta pati informacija pakartota Lazdijų turizmo informaciniame centre, kelios nuotraukos, pasikartojančios skirtinguose tinklapiuose, dažniausiai padarytos mano bičiulio Lazdijų fotografo Aldo Liaukaus, kuris šiame krašte atokiausius užkampius išnaršęs.
Ačiū, aš jau Nemune vos nenusiskandinau ieškodamas vietos perbristi, tai šįkart ekstremalių nuotykių pabandysiu išvengti. Todėl išjungiu visus virtualius pagalbininkus ir susirandu senovišką popierinį Lazdijų rajono žemėlapį, kurį padovanojo Lazdijų turizmo informacinio centro direktorius Mantas Sabaliauskas. Važiuosiu per Leipalingį Kapčiamiesčio kryptimi iki Viktarinos kaimo, o jau tada ieškosiu, kuris čia miško keliukas atves prie Vilko šaltinio. Paskutinis sustojimas ant asfalto, prie Viktarinos krautuvės, baigiasi netikėtu susitikimu su juodabarzdžiu feisbuko sekėju, antrą savaitę poilsiaujančiu stovyklavietėje prie Ančios užtvankos.
Nuo Viktarinos iki Vidugašlio ežero kelias nekelia jokių nepatogumų – dulka, bet nei ypatingai krato, nei provėžos kėsinasi į žemiausiai kabančias automobilio dalis. Toliau miško keliukai gerokai išmalti iškirstą ir tebekertamą mišką išvežinėjančios sunkiosios technikos. Mažinti greitį tenka dar ir todėl, kad nepamesčiau krypties, kur važiuoju, nes plonos miško kelių linijos žemėlapyje tik apytiksliai atvaizduoja jų raizgalynę.
Suprantu teisingai atvažiavęs tik tada, kai leidžiantis į slėnį pro medžių šakas prieš akis atsiveria Ančios tvenkinio vaizdas, o dešinėje, tankmėje spėju esant Vilko šaltinio griovą.
Smagiausia tokioje vietoje – visiškai nematyti žmogaus paliktų pėdsakų. Vienintelis ženklas, kad kažkas prieš mane čia buvo ir ragavo Vilko šaltinio vandenį – ant juodalksnio šakos pakabintas nerūdijančio plieno puodelis. Atsargiai jį nukabinu, perskalauju, paragauju vandens ir palieku kur radęs. Vanduo visiškai neturi pelkės kvapo ir skonio, tarsi būtų įpiltas iš brangiausio stalo vandens butelio. Esu gėręs iš sunkiai suskaičiuojamos daugybės šulinių, versmių, upių, ežerų ir pelkių – net ten, kur ištroškęs šuva liežuvio nemerktų. Bet Vilko šaltinio vanduo savo tyrumu mane nustebino. O juk jis teka ne vien per smėlį, bet ir pūvančias medžių liekanas, klampius užutekius bei augalų sąžalynus. Likau taip ir nesupratęs, kokiu paslaptingu būdu visi kvapai ir skoniai sugeba išsivalyti.
Tikėjausi, kad vieną karščiausių liepos dienų tokioje vietoje, kur tvyro drėgmė ir bujoja nuo negailestingų saulės spindulių apsaugota vaiski samanų ir paparčių žaluma, uodai bus kone vištos didumo. Nieko panašaus, net ir be jokių repelentų kraujo jiems paaukoti taip ir neteko, bet išsinešiau porą erkių, kurias spėjau nusikratyti susiruošęs pasinerti į Ančią visai greta, stovyklautojų gerokai nutryptame pusiasalyje. Kur būta žmonių, ten iki dulkančios pilkos žemės išmindyta miško paklotė, laužavietė, žolėje paslėptos šiukšlės. Todėl ir Vilko šaltinio koordinačių čia neįrašysiu, kad kitą kartą atvykęs jo vandenyje vis dar nejausčiau jokio pašalinio skonio.