Tokio grybo dar nematė: ekspertas paaiškino, ką tai reiškia

„Delfi“ skaitytojas Arvydas su redakcija pasidalino dar nematyto baravyko nuotrauka – joje atrodo, kad iš grybo kepurės auga dar vienas, mažesnis grybas. „Radome tokius du gražius baravykus. Pamanėme, galbūt čia retas toks atvejis, ir norėtumėte aprašyti?“, – laiške su prisegta įdomaus grybo nuotrauka rašo Arvydas.

Nuotrauka pasidalinome su mikologu Jonu Kasparavičiumi, kuris patvirtino, kad atvejis išties gan retas, tačiau nėra unikalus. Pasak grybų žinovo, tokių suaugusių grybų žmonės randa beveik kiekvienais metais.

Taip pat jis paneigia, kad tai nėra jokia mutacija, nes iš tų grybų sporų išaugę nauji grybai formuos normalius vaisiakūnius. Visi vieno grybo organizmo (grybienos) formuojami vaisiakūniai (tai yra tie dariniai, kuriuos mes renkame ir vadiname grybais) yra genetiškai identiški ir todėl, bent jau ankstyvose vystymosi ir augimo stadijose, gali gana nesunkiai vienas su kitu suaugti.

„Nuotraukoje įamžinta situacija, kai vieno vaisiakūnio užuomazga susiformuoja po kito vaisiakūnio užuomazga ir, pradėjusi augti anksčiau už viršutinę, išstumia ją iš dirvožemio. Palaipsniui visi ryšiai, jungiantys viršutinį vaisiakūnį su jį maitinančia grybiena, nutrūksta, o ryšiai su vaisiakūniu, ant kurio viršaus jis atsidūrė, stiprėja, ir ilgainiui jie kontakto vietoje suauga. Tuomet viršutinis vaisiakūnis visas jam reikalingas maisto medžiagas gauna iš apatinio“, – aiškina J. Kasparavičius.

Jis tęsia, jog paprastai viršutinis grybas gauna žymiai mažiau maisto medžiagų, nei gautų tiesiogiai iš grybienos. Taip yra todėl, nes apatinis vaisiakūnis gauna iš grybienos tik vienam vaisiakūniui skirtą „porciją“.

„Papildomoms maitinančioms gijoms, net jeigu jos ir galėtų kokiu nors būdu susiformuoti, tiesiog nebūtų kur prisitvirtinti. Dėl šios priežasties viršutinis vaisiakūnis išauga daug mažesnis už apatinį. Kuo anksčiau apatinis vaisiakūnis pradėjo augti už viršutinį ir, tuo pačiu, kuo toliau pažengė jo vystymasis ir labiau subrendo jo dalys, ypatingai kepurėlės danga, tuo prastesnis būna kontaktas tarp dviejų vaisiakūnių ir tuo mažesnis būna viršutinis. Jis gali taip ir likti neišaugęs ir neišsivystęs“, – teigia mikologas.

Pasak jo, galime sutikti panašių grybų, atrodančių ir kiek kitaip, mat viršutinis grybas gali išdygti nebūtinai taip, kaip matome nuotraukoje.

„Viršutinis vaisiakūnis gali būti priaugęs prie apatinio savo koto pagrindu – stovėti, gali gulėti ant šono ar net kotu į viršų. Galimi ir kitokie vaisiakūnių suaugimo tipai. Jie gali būti suaugę kotais, kepurėlių kraštais ar abiem vietom tuo pačiu metu. Tokie suaugimai būdingi ne tik baravykams, bet ir kitų rūšių grybams“, – sako J. Kasparavičius.

Tačiau skirtingų grybų rūšių vaisiakūnių gebėjimas suaugti vienas su kitu yra skirtingas. Mikologas nurodo, kad vienų rūšių grybams jis labiau būdingas, kitų mažiau ar ir išvis nebūdingas.

„Skiriasi ir suaugimo tipai. Pavyzdžiui, voveraitės dažniausiai suauga kotų ir kepurėlių šonais. Baravykus ir kai kurių kitų rūšių grybų vaisiakūnius dažniausiai randame augančius vieną ant kito, nors ir jie gali suaugti kotų pagrindais ar kepurėlių pakraščiais“, – teigia mikologas.