Vėliau tą vakarą iš prieglaudos vežiau Džeimę namo. Nebuvau tikras, ar galiu išdrįsti senu papratimu apkabinti ją per pečius. Tiesą sakant, nežinojau, ką Džeimė jaučia man. Žinoma, ji įteikė pačią nuostabiausią dovaną, kokią tik buvau gavęs.
Galbūt aš niekada neatsiversiu tos Biblijos ir neskaitysiu, kaip mėgdavo Džeimė, bet puikiai suvokiau, kad ji atidavė man dalelę savo širdies. Džeimė buvo tokia kilni, kad būtų padovanojusi inkstą nepažįstamajam, jei tik šiam būtų to prireikę. Todėl dvejojau, kaip elgtis.
Kartą Džeimė pasakė nesanti kvaiša – galiausiai ir aš tuo įsitikinau. Galbūt ji buvo... kitokia negu mano pažįstamos merginos, bet perprato gudrybę su aukomis našlaičiams. Prisiminęs tą vakarą nutariau, kad Džeimė susivokė iškart, kai skaičiavome pinigus jos svetainėje. Spėju, jog minėdama stebuklą Džeimė turėjo omenyje mane.
Mums kalbantis apie suaukotus pinigus, į kambarį įėjo Hegbertas, tačiau nieko nepasakė. Patikinsiu jus, kad senasis pastorius buvo pasikeitęs, nepanašus į save. Aišku, jis vis dar skaitydavo pamokslus apie obšuolius ir svetimautojus, bet jie tapo trumpesni, retkarčiais pastorius nutildavo per pusę sakinio ir įsižiūrėdavo į tolį. Atrodė, kad jį užplūsta labai liūdnos mintys.
Galvodamas apie Hegbertą, pažiūrėjau į šalia sėdinčią Džeimę. Ji žvelgė pro langą su palaiminga veido išraiška, šypsodamasi ir labai susimąsčiusi. Šyptelėjau. Galbūt Džeimė galvoja apie mane. Ėmiau palengva tiesti prie jos ranką, bet nespėjus prisiliesti, Džeimė prakalbo:
– Landonai, ar kada nors pagalvojai apie Dievą? – paklausė ji ir pasuko galvą į mane.
Atitraukiau ranką. Dievą įsivaizduodavau tokį, kaip senuose bažnyčios paveiksluose – sklendžiantį virš žemės, vilkintį baltu drabužiu, ilgaplaukį, į kažką rodantį pirštu, – tačiau supratau, kad Džeimė kalba ne apie įvaizdį. Ji turėjo galvoje Dievo valią. Atsakiau tik po valandėlės.
– Kaipgi kitaip, – tariau. – Retkarčiais pagalvoju.
– Ar kada nors susimąstai, kodėl nutinka vienaip, o ne kitaip?
Netvirtai linktelėjau.
– Aš pastaruoju metu apie tai daug galvojau.
Daugiau negu įprastai knietėjo paklausti, bet susilaikiau. Man rodės, Džeimė nori kažką pridurti, ir aš nutylėjau.
– Žinau, kad Dievas kiekvienam yra numatęs kelią, tik kartais nesuprantu jo siunčiamų ženklų. Ar tau yra kada nors taip nutikę? – Džeimė ištarė tuos žodžius taip, tarsi aš nuolat galvočiau apie Dievo ketinimus.
– Na, – tariau išsisukinėdamas, – mes turbūt ne visada pajėgiam suprasti Jo ženklus. Kartais reikia tiesiog tikėti.
Prisipažinsiu, tai buvo visai neblogas atsakymas. Tikriausiai iš meilės Džeimei ėmiau greičiau mąstyti.
Mergina svarstė mano atsakymą.
– Taip, – galiausiai nutarė ji, – tu teisus. Nusišypsojau ir pakeičiau temą, nes pokalbiai apie Dievą neskatino romantiškų jausmų.
– Žinai, – pasakiau nerūpestingai, – smagu buvo šiandien sėdėti prie eglutės.
– Taip, buvo smagu, – sutiko Džeimė, nors jos mintys vis dar klajojo toli.
– Ir tu labai gražiai atrodei.
– Ačiū.
Džeimė praleido mano komplimentą negirdomis.
– Ar galiu kai ko tavęs paklausti? – ištariau vildamasis kaip nors atkreipti jos dėmesį.
– Žinoma, – atsakė Džeimė.
Sunkiai atsikvėpiau.
– Rytoj po mišių, kai šiek tiek pabūsi su tėvu... norėčiau... – patylėjau ir pažvelgiau į Džeimę. – Gal
sutiktum ateiti pas mus kalėdinių pietų?
Nors Džeimė vis dar žiūrėjo pro langą, mačiau, kaip, išgirdusi mano žodžius, ji šyptelėjo.
– Taip, Landonai, mielai ateisiu.
Atsidusau su palengvėjimu, vis dar negalėjau patikėti, kad ją pakviečiau, pats stebėjausi, kaip tai nutiko.
Važiavau gatvėmis, namų langai buvo išpuošti žibančiomis girliandomis, paskui kirtau miesto aikštę. Po kelių minučių vis dėlto paėmiau Džeimės ranką. Kaip ir derėjo tokį nuostabų vakarą, ji jos neištraukė. Kai sustojome prie Džeimės namų, svetainėje dar degė šviesa, pro užuolaidas mačiau Hegberto siluetą.
Nusprendžiau, kad jis mūsų laukia, nes nori išgirsti, kaip sekėsi prieglaudoje. Arba nori įsitikinti, kad prie durų nebučiuoju jo dukters. Pastoriui tai būtų nepatikę.
Sukau galvą, kaip elgtis atsisveikinant – tai yra, kai išlipsim iš automobilio ir prieisim prie durų. Džeimė buvo rami ir patenkinta, turbūt jautėsi laiminga, kad pakviečiau ją rytoj pietų. Ji buvo užtektinai protinga, ir iškart sumetė, kad pinigų našlaičiams paaukojau aš. Tad turėjo suprasti, ką reiškia mano kvietimas. Suvokė, kad pirmą kartą kviečiu ją į savo namus iš visos širdies.
Eidamas prie laiptelių pastebėjau, kaip Hegbertas dirstelėjo pro užuolaidas ir greitai pasitraukė nuo lango. Palydėjęs Andželą žinodavau, kad jos tėvai mus pamatė, bet duris atidarys tik po kelių minučių. Taigi pakakdavo laiko pažiūrėti vienas kitam į akis ir pasibučiuoti. Dažniausiai taip ir nutikdavo. Neturėjau žalio supratimo, ar Džeimė mane pabučiuos; tiesą sakant, labai abejojau. Palaidais plaukais ji atrodė tokia miela, vakaras praėjo taip nuostabiai, kad nenorėjau praleisti progos, jei tik tokia pasitaikytų. Kai Hegbertas atidarė duris, man nudiegė pilvą.
– Girdėjau, kad atvažiavot, – santūriai tarė jis. Jo oda kaip paprastai buvo gelsvoka, pastorius atrodė pavargęs.
– Labas vakaras, pastoriau Salivanai, – nusiminęs pasisveikinau.
– Sveikas, tėti, – linksmai sučiauškėjo Džeimė. – Kaip gaila, kad šįvakar neatvažiavai į prieglaudą. Buvo nuostabu.
– Man labai džiugu, – atsikrenkštė Hegbertas. – Duosiu jums truputį laiko palinkėti vienas kitam labos nakties. Duris paliksiu praviras.
Pastorius grįžo į svetainę. Jis atsisėdo taip, kad mus matytų. Apsimetė skaitąs, bet neįžiūrėjau, kokią knygą jis laiko rankose.
– Landonai, šis vakaras buvo nuostabus, – pasakė Džeimė.
– Man irgi, – atsakiau jausdamas į save įsmeigtas Hegberto akis. Spėliojau, ar pastorius numano, kad važiuodamas namo laikiau Džeimės ranką.
– Kelintą man rytoj ateiti? – paklausė mergina.
Hegbertas vos vos kilstelėjo antakį.
– Atvažiuosiu tavęs paimti penktą. Ar tiks? – paklausiau.
Džeimė dirstelėjo per petį.
– Tėti, ar neprieštarausi, jeigu rytoj paviešėsiu pas Landoną ir jo tėvus?
Hegbertas pakėlė ranką, pasitrynė akis, paskui atsiduso.
– Jeigu labai nori, gali eiti, – neprieštaravo pastorius.
Įsimylėti tokią mergiotę kaip Džeimė Salivan man buvo didžiausias netikėtumas. Visų pirma, iki tol negalvojau apie ją kaip apie merginą, nors mudu drauge užaugome. Be to, mano jausmai Džeimei buvo visai kitokie negu, tarkim, Andželai, kurią pabučiavau vos tik pirmą kartą likome dviese. Aš vis dar nebuvau pabučiavęs Džeimės. Netgi nebuvau jos apkabinęs, nusivedęs į kavinę ar į kiną. Elgiausi visai kitaip negu su kitomis mergiotėmis, bet vis dėlto ją pamilau.
Bėda ta, kad vis dar nežinojau, ką Džeimė jaučia man. Žinoma, iš kai kurių ženklų sprendžiau, kad jai patinku. Svarbiausias jų buvo padovanota Biblija. Pastebėjau ir kitų: kaip Džeimė žiūrėjo į mane atsisveikindama Kūčių vakarą ir kaip leido laikyti savo ranką važiuojant iš prieglaudos. Mano manymu, ji tikrai nebuvo abejinga – tik aš neturėjau supratimo, ką daryti toliau.
Parvežęs Džeimę namo po kalėdinių pietų pasiteiravau, ar galėčiau kartkartėmis pas ją užeiti, ir ji atsakė, kad būtų puiku. Pakartosiu jos atsakymą žodis į žodį: „Tai būtų puiku.“ Atsakymas nuskambėjo lyg ir šaltokai, bet neįsižeidžiau, nes Džeimė turėjo įprotį kalbėti kaip suaugėlė, galbūt todėl taip puikiai sutarė su vyresniais žmonėmis.
Kitą dieną eidamas pas Džeimę pastebėjau, kad prievažoje nematyti Hegberto automobilio. Kai Džeimė atidarė duris, nė neklausiau, ar galiu užeiti.
– Sveikas, Landonai, – įprastai pasisveikino ji, lyg stebėtųsi mane išvydusi.
Džeimės plaukai buvo palaidi, ir aš tai palaikiau geru ženklu.
– Labas, Džeime, – atsakiau nerūpestingai.
Ji mostelėjo į prieangį.
– Tėvo nėra namie, bet jei nori, galim pasėdėti čia...
Nė neklauskit, kaip tai nutiko, nes aš pats negaliu paaiškinti. Ką tik stovėjau priešais Džeimę ketindamas eiti į prieangį, bet staiga apsigalvojau. Užuot ėjęs atsisėsti, žengiau artyn ir paėmiau Džeimės ranką.
Paskui pažvelgiau tiesiai į akis ir prisislinkau dar arčiau. Džeimė nesitraukė, jos akys šiek tiek išsiplėtė, ir aš trumpai sudvejojau, ar elgiuosi teisingai. Kiek padelsęs nusišypsojau, palenkiau galvą ir pamačiau, kaip Džeimė užsimerkusi irgi palenkė galvą, – mudviejų lūpos susilietė.
Bučinys buvo trumpas, nė iš tolo nepanašus į tokį, kokie rodomi šiuolaikiniuose filmuose, bet nuostabus. Kai mudviejų lūpos pirmą kartą susitiko, supratau, kad ši akimirka amžinai išliks mano atmintyje.