Mena ilgą istoriją
Dar 1991 m. Sankt Peterburgo liejykloje iš bronzos pagaminta 10 tonų skulptūra anuomet taip ir nebuvo pastatyta toje vietoje, kuriai ji buvo sukurta – prie Vilniaus televizijos bokšto. Vilniaus miesto savivaldybė tada svarstė pasiūlymus įkurdinti „Legendą“ įvairiose vietose, tačiau diskusijos užsitęsė daugiau kaip 30 metų.
Skulptūra buvo kuriama kaip lietuviškas koplytstulpis, kuriame bendrą liemenį turintys keturi moterų veidai simbolizuoja keturis Lietuvos regionus – Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvakiją ir Žemaitiją. Keturios aukštyn iškeltos rankos laiko ratą, kuriame galima įžvelgti kryžių ir saulę.
Susitarė greit, bet tada prasidėjo įdomiausia dalis
Po skulptoriaus mirties 2018 m. jo kūrinio likimu rūpinosi labdaros ir paramos fondas „Legenda – Lietuva“. Kaip pranešė savaitraštis „Druskonis“, fondo steigėjui Eugenijui Šalčiui susitikus su Druskininkų savivaldybės meru Ričardu Malinausku per 15 minučių pavyko susitarti dėl skulptūros pastatymo kurorte.
Būtent tada prasidėjo keisčiausia šios istorijos dalis, nes paaiškėjo, kad sostinės Minsko plente esančioje saugojimo aikštelėje buvusi skulptūra nebeturi 800 kilogramų svėrusių bronzinių rankų. Naujų pagaminimas kainavo 20 tūkst. eurų, bet galiausiai skulptūra vis tiek buvo pastatyta numatytoje vietoje, ant kalvos, vadinamos Druskininkų piliaviete. Šiuo metu tvarkoma skulptūros aplinka, įrenginėjamas skveras, todėl druskininkiečiai ir kurorto svečiai apžiūrėti ją gali tik iš tolo.
XIX a. romantikų teiginių, esą ant kalvos prie Nemuno ir Ratnyčios upių santakos stovėjusi gerai įtvirtinta medinė pilis, jokie tyrimai nepatvirtino. Nemažą kalno dalį nuplovė 1841 m. potvynis, gerokai praplatinęs ir pagilinęs Ratnyčios upės vagą.
Tarpukariu šią vietą buvo pamėgęs Lenkijos diktatorius, maršalas Juzefas Pilsudskis, nuo kalno ištisas valandas žiūrėdavęs į kitame upės krante esančią Lietuvą ir užfiksuotas tokioje pozoje Lenkijos archyvuose išlikusiuose nuotraukose. Netoliese augo „Pilsudskio ąžuolu“ vadinamas dvikamienis medis, prie kurio Druskininkuose apsilankę vyresniosios kartos lenkų turistai jausdavo pareigą padėti gėlių ir uždegti žvakelę. Tik šiame amžiuje, kai audra nulaužė vieną ąžuolo kamieno dalį, kurorto želdynų prižiūrėtojai pasiskubino jį pripažinti pavojingu ir visiškai nupjauti. Druskininkuose kone kasmet iš naujo prikeliamas sumanymas pastatyti paminklą nemažai laiko ten praleidusiam J. Pilsudskiui ir tarp siūlomų vietų dažniausiai minima jo pamėgta kalva prie Nemuno, kurią dabar užėmė „Legenda“.