„Raudonieji kaukai (angl. red sprites; paprastai juos vadiname tiesiog spraitais) atrodo kaip raudoni blyksniai. Jie dažniausiai fiksuojami maždaug 50–90 km aukštyje. Raudonieji kaukai dažniausiai priskiriami viršutinių atmosferos sluoksnių žaibavimui, tačiau iš tiesų tai yra šaltosios plazmos reiškinys, neturintis troposferiniams žaibams būdingos ypač aukštos temperatūros (įprastai žaibai būna labai karšti ir nuo to oras sprogsta, pasigirsta griaustinis), todėl jie labiau panašūs į fluorescencinių lempų šviesą nei į žaibo išlydžius“, – kas yra raudonieji kaukai, aiškino meteorologas.
Jo teigimu, pirmieji įrašai apie raudonuosius kaukus pasirodė dar XIX a. pabaigoje. 1956 m. reiškinį savo akimis pastebėjo Nobelio premijos laureatas C. T. R. Wilsonas.
„Ilgus dešimtmečius lėktuvų pilotai virš audrų matydavo keistus šviesos darinius, tarsi šmėklas, pasirodančias vos akimirką ir keliaujančias į dangų. Tačiau niekas jais nepatikėdavo, kol tos raudonos „šmėklos“ buvo visai netyčia užfiksuotos.
Jas atsitiktinai nufotografavo lygiai prieš 35 metus, 1989 m. liepos 4 d., Minesotos universiteto mokslininkai pastatę šviesai jautrią kamerą. Na, o prieš 30 metų, 1994 m. liepos 6 d., jie pirmą kartą buvo nufotografuoti iš orlaivio jau su konkrečiu tikslu įamžinti spraitus. Taigi šis reiškinys pirmą kartą fotografijoje užfiksuotas palyginti visai neseniai.
Ilgą laiką apie šį sunkiai užfiksuojamą reiškinį Lietuvoje niekas deramai net nežinojo. Visa informacija apie raudonuosius kaukus buvo tarsi apie kažkokį anomalų-ateivišką reiškinį. Ir tik 2019 m. vasarą dangaus fotografų bendruomenės „Sky Chasers LT“ įkūrėjas, fizikos mokytojas Tadas Janušonis užfiksavo spraitus ir pas mus Lietuvoje.
Na, o šių metų vasarą (t. y. po 5 metų) prie reiškinį nufotografavusių klubo prisijungė ir kitas „Sky Chasers LT“ fotografas Mindaugas Gasparavičius. Be jų, mūsų šalyje raudonuosius kaukus yra matę ir turi nuotrauką nebent tik pavieniai (tylūs) naktinio dangaus stebėtojai“, – savo feisbuko paskyroje rašė meteorologas.
Pasak G. Valaikos, nors šis reiškinys vasaromis vis pasitaiko (virš audros debesų), jį užfiksuoti yra be galo sunku:
„Reikia turėti šviesai jautrią įrangą ir labai gerai mokėti naudotis fotoaparatu. Na, o pats sunkiausias dalykas – tinkamų atmosferos sąlygų sulaukimas. Tolumoje, bent už 150–200 kilometrų privalo slinkti labai intensyvi mezocikloninė audra su dideliu mums įprastų perkūnijų aktyvumu, o pačiam fotografui virš galvos privalo būti giedra ir maksimaliai tamsu.
Taikantis virš toli esančios audros debesų viršūnių gali pavykti užfiksuoti labai trumpus rausvus žybtelėjimus. Vis dėlto net ir tinkamos sąlygos negarantuoja, kad raudonieji kaukai pasirodys...
Be to, gali būti ir taip, jog reiškinio savo akimis nepamatysite, tačiau namie, jau kompiuterio ekrane, atidžiau peržiūrėję tūkstančius padarytų kadrų surasite keletą, kuriuose (greičiausiai labai neryškiai) bus užfiksuotas šis nepaprastas atmosferos reiškinys.“
