Vilnietė pakraupo pamačiusi, kas vyksta įkandimo vietoje: mokslininkė įspėja – skraido už uodus tikrai baisesni kraujasiurbiai

Vasaros vakarais gamtoje poilsiaujantiems žmonėms ramybės neduoda įvairūs vabzdžiai, o užvis labiausiai erzina jų įkandimai. Keletą dienų iškęsti niežulį – menkniekis, palyginus su tuo, ką iš tiesų gali padaryti Lietuvoje aptinkami kraujasiurbiai. Šįkart pasidomėjome, kokie vabzdžiai gamtoje tyko jūsų kraujo, kuo skiriasi jų paliekamos žymės, ir kuo gali baigtis, rodos, nekaltas įkandimas.

Viena detalė nuotraukose gąsdina mokslininkę: reikėtų pasirodyti medikams

Vilnietė Roberta su „Delfi“ pasidalino nuotraukomis, kuriose matoma didžiulė, beveik visą šlaunį apimanti raudona dėmė. Kaip sako moteris, taip jos koja atrodė praėjus vos kelioms valandoms po kažkokio vabzdžio įkandimo prie ežero.

„Vieną vakarą trumpam prisėdau ant lieptelio prie ežero. Vienu metu pajutau, kad kažkas stipriai kanda – daug skaudžiau, nei būna nuo uodo įkandimo. Iškart trenkiau delnu per šlaunį, bet nekreipiau didelio dėmesio. Po kelių minučių pamačiau, kad ta vieta šiek tiek kraujuoja. Grįžus namo, jaučiau keistą tempimą, o neužilgo per visą šlaunį išplito didelė, kieta, raudona dėmė. Sekančią dieną net ir pritūpti buvo sunku – nieko panašaus anksčiau nėra buvę“, – laiške rašo moteris, klausdama, kas tai per įkandimas.

Komentuodama nuotraukas, Gamtos tyrimų centro Entomologijos laboratorijos vadovė dr. Rasa Bernotienė spėja, kad tai – erkės arba upinio mašalo darbas. Vis dėlto, ji įtaria, kad šis įkandimas gali būti pavojingas.

„Nuotraukose matomas koncentrinis žiedas gali reikšti kokio nors patogeno buvimą. Kaip žinome, kraujasiurbiai gali platinti ligas – mano praktikoje buvę atvejų, kai žmogui įkando upinis mašalas, o ant rankos susidarė žiedai, būdingi po Laimo ligą platinančios erkės įkandimo. Tam žmogui medikai skyrė medikamentus, kurie skiriami Laimo ligos atveju, ir viskas baigėsi gražiai ir laimingai. Šiuo atveju irgi rekomenduočiau kreiptis į medikus“, – sako entomologė.

R. Bernotienė neatmeta ir tikimybės, kad nuotraukoje gali būti matoma individuali žmogaus organizmo reakcija į upinio mašalo įkandimą. Tačiau vienoje nuotraukoje įžvelgiami žiedai entomologei kelia nerimą.

„Beveik identiškų nuotraukų esu mačiusi iš Pietų Europos. Tai buvo upinių mašalų darbas. Viskas priklauso nuo individualios žmogaus reakcijos – matote, įkandimo metu upiniai mašalai gali pernešti kažką specifinio, ir tai nebūtinai bus ligos sukėlėjai. Tai gali būti įvairios bakterijos, buvusios ant jų burnos aparato, kurios iššaukia didesnę alerginę reakciją“, – sako ji.

Kalbant apie kraujasiurbių įkandimus, jie gali skirtis ne tik priklausomai nuo vabzdžio, bet ir individualios žmogaus reakcijos į įkandimą. R. Bernotienė pažymi, kad vieni žmonės į įkandimus reaguoja jautriau, nei kiti. Pavyzdžiui, jeigu tas pats vabzdys įkando dviem žmonėms, vienam iš jų gali kilti didelė alerginė reakcija, o kitam gali ir visai nieko nebūti.

Trys kraujasiurbių grupės, kurias reikia vyti šalin: pasakė, kaip atpažinti

Dr. R. Bernotienė išskiria tris kraujasiurbių grupes, kurios vasarą labiausiai neduoda ramybės poilsiautojams – tai uodai, sparvos ir mašalai. Turbūt kiekvienas žino, kaip atrodo uodas, tačiau ne visiems pavyksta atpažinti, kaip atrodo kiti vabzdžiai, kurių įkandimo reikėtų pasisaugoti.

„Sparvos yra didelės musės labai gražiomis akimis, jas dar vadina žabaliais, bimbalais, akliais. Kalbant apie mašalus, Lietuvoje aptinkami smulkieji ir upiniai mašalai. Pastarieji vystosi upėse, su jais kasmet labiausiai kovoja Druskininkai ir Dzūkijos gyventojai. O smulkieji mašalai dažnai aptinkami Labanoro girioje, primena mažas museles“, – sako R. Bernotienė.

Uodai veisiasi vandens telkiniuose, kur vanduo stovi – pelkynėse, žolėse užžėlusiuose vandens telkiniuose, prie gražių ir tvarkingų ežerų jie nesiveisia. Upiniai mašalai veisiasi upėse, o smulkiųjų mašalų veisimosi vietas mokslininkai aiškinasi iki šiol, tačiau sutinka, kad jų buveinės susijusios su pelkėmis, drėgnomis dirvomis.

„Ten, kur daugiau vandens, visada daugiau ir kraujasiurbių. Jie neskrenda labai toli nuo savo buveinių. Jei nutolsime nuo pelkės per pakankamą atstumą, kokius 5 kilometrus, tai iki mūsų smulkieji mašalai jau tikrai neatkris – jie tik kelis šimtus metrų skrenda nuo savo buveinės. O žiemos metu visi kraujasiurbiai būna kiaušinio ar lervos stadijoje. Tik pavasarį, kai sušyla, jie visi išskrenda, ir kraują geria tam, kad patelės galėtų padėti kiaušinius“, – teigia R. Bernotienė.

Ne visi įkandimai vienodi: upinių mašalų – patys toksiškiausi

Skiriasi ne tik šių vabzdžių išvaizda, bet ir po įkandimo likusi žymė. Pavyzdžiui, vienų kraujasiurbių paliktos žymės gali būti menkai tejaučiamos ir pradingsta be didesnių nepatogumų, o kiti įkandimo vietoje sukelia uždegimą, dėl kurio kyla nepaliaujamas noras kasytis.

„Įkandimai skiriasi, nes minėtų vabzdžių grupių burnos aparatas yra skirtingas. Tarkime, sparvų burnos aparatas nėra ilgas, tačiau gan didelis, stambiausias iš visų šių grupių, todėl sparvos padaro didžiausią žaizdą. Kai jos kanda ir iš žaizdos laižo kraują – skauda. Tačiau ta žaizdelė greitai užgyja, nekelia alerginių reakcijų ir didelio noro kasytis“, – sako entomologė.

Kiekvienam geriausiai pažįstamas uodo įkandimas – po jo ant odos lieka paraudęs iškilimas, kurį labai niežti. Anot R. Bernotienės, čia galioja įdomi taisyklė: kuo daugiau kasai, tuo labiau niežti.

„Kąsdamas uodas odoje suleidžia savo seilių, kad kraujas nesukrešėtų, kol jis siurbia jį per savo ploną vamzdelį. Niežtintis raudonas iškilimas atsiranda todėl, nes uodo seilės yra žmogaus organizmui svetimas baltymas, sukeliantis lengvą vietinį uždegimą“, – aiškina mokslininkė.

Tačiau visai ne uodo ar sparvos įkandimo reikėtų bijoti labiausiai. R. Bernotienė pažymi, kad daugiausiai problemų gali sukelti upinio mašalo įkandimas. Šiandien Lietuvoje nėra tokios vietos, kurioje telktųsi itin gausūs upinių mašalų būriai, o Nemune jie yra ir naikinami, tačiau prie upių jie tebėra dažnai sutinkami.

„Upinių mašalų seilės yra pačios toksiškiausios iš visų kraujasiurbių vabzdžių. Jų įkandimai – patys bjauriausi, kartais po oda susidaro didelis, kietas gumbas, tą sukietėjimą niežti, ir matosi, kad toje vietoje temperatūra pakilusi. Danijoje buvo užfiksuotas toks atvejis, kai upinių mašalų sukąsta karvė patyrė tokį stiprų šoką ir alerginę reakciją, jog padvėsė per 15 minučių, panašių atvejų su galvijais registruota ir Lietuvoje. O Šiaurės Amerikos indėnai turėjo tokį nužudymo būdą: išrengdavo žmogų nuogai ir pririšdavo prie medžio vietoje, kurioje yra daug upinių mašalų. Daugybė jų įkandimų gali būti mirtini“, – sako entomologė.

Vis dėlto, šiandien mirtini upinių mašalų sukandimo atvejai stebimi tik tarp galvijų, nes pavojų jaučiantis žmogus gali pasislėpti, užsidaryti patalpoje, o galvijai nuo upinių mašalų būrio ne visada gali pabėgti. Jei žmogų imtų kandžioti daug upinių mašalų vienu metu, jam pasireikštų toksikozė, kurios pirmieji požymiai – šokinėjantis kraujospūdis, krentanti temperatūra.

Tuo metu smulkiųjų mašalų įkandimai turi mažiausią poveikį žmogui. Dažniausiai jie kanda aplink ausis, veidą, po įkandimo ant odos lieka mažos raudonos dėmelės, kurios pradingsta per dieną be jokių didesnių nepatogumų.