„Labiausiai reikėtų Vilnių tyrinėti vilniečiams, nes mano patirtis rodo, kad daugiausiai juo domisi atvykėliai, o vietiniai dažnai nežino net savo kiemo istorijos. Viršuliškėse gyvenantis žmogus dažnai neįsivaizduoja, ką galima įdomaus pamatyti Šeškinėje. Todėl man labai smagu supažindinti su miestu vietinius jo gyventojus – sako ekskursijas po Vilniaus centrą ir jo pakraščius rengiantis gidas Andrius Pavelko.

„Labai nenustebinsiu pasakydamas, kad populiariausios ekskursijos yra po Senamiestį, jo kiemelius, Užupį, Žvėryną. Mane patį traukia nebūtinai senasis miestas – naujausia mano ekskursija yra aplink Čiurlionio gatvę, patinka pasakoti apie mažiau žinomus rajonus – Naujamiestį, Karoliniškes, Vilkpėdę. Klaidinga manyti, kad tai miegamieji ar pramoniniai rajonai, kuriuose „nėra ko pamatyti“. Pavyzdžiui, Vilkpėdė turi ir bunkerių, ir nuostabią bažnyčią, restauruoti senieji vaikų prieglaudos namai, iš sovietinių laikų yra likusių įdomių objektų – „Velgos“ gamyklos bendrabutis, kabamasis metalinis tiltas per Nerį. Smagu nustebinti žmones, kurie to visai nesitiki“.

Ekskursijoje – 160 žmonių

„Mano kaip gido istorija prasidėjo nuo miesto tyrinėjimo. Iš pradžių domėjausi tik dėl savęs, minčių tapti gidu neturėjau, nes buvau gana intravertiškas ir kalbėti prieš auditoriją man visada buvo didelis iššūkis. Vėliau pamatęs kvietimą į gidų kursus, susidomėjau, nes mokykloje tikrai nebuvau kiečiausias istorikas. Kaip ir daugelis, žinojau Žalgirio mūšį, Gediminą, Vytautą, pasaulinius karus, bet kas tarpuose – juoda skylė. Galvoju, nueisiu į kursus.

Ir tai labai pasiteisino! Istoriją dėstė doc. dr. Algirdas Jakubčionis, kurio visi klausėme išsižioję, tai nebuvo vien datos ir pavardės, bet ir įvairios mistinės istorijos, ištrauktos iš po istorijos vadovėlių eilučių. Baigęs kursus kurį laiką toliau savo malonumui gilinausi į miesto istoriją, kol architektūros festivalyje „Open House Vilnius“ tapau TV bokšto, kuriame dirbu, pastato mentoriumi.

Gidas Andrius Pavelko

Su architekte Monika Grimailaite paruošėme ekskursiją ir festivalio metu per dieną teko jų pravesti po 8! Jausmas buvo labai geras, nors vakare kojų nejaučiau ir balsas kažkur dingo. Tai ir buvo spyris pradėti gido kelią. Paruošiau pirmąsias autorines ekskursijas po senamiestį, nemokamas, paskelbiau feisbuke. Netrukus pagavau „kablį“ – kūriau naujas ekskursijos, daugėjo sekėjų. Būdavo taip, kad į ekskursiją ateidavo per šimtą žmonių, į vieną jų – po senamiesčio kiemelius – susirinko 160.

Supratau, kad tai žmonėms įdomu, įdomu ir man. Iki šiol tą ir darau. Bėgant metams ateina noras labiau įsigilinti, surasti tai, ko niekas iš gidų nepasakojo, taip mano gyvenime atsirado archyvai. Naujų ekskursijų kuriu mažiau, bet jos labiau išieškotos – archyvuose ieškau senų nuotraukų, pastato brėžinių, neskelbtos informacijos. Ne viskas yra knygose, kartais tenka gerokai pasiknisti tarp dokumentų“.

Gidas Andrius Pavelko

Nuolat kintantis Vilniaus veidas

Andrius Pavelko pastebi, kad miesto gyvenimas yra labai dinamiškas, jame dygsta naujos poilsio erdvės, statomi meno kūriniai, kyla pastatai. „Miestas gražėja ir tampa labiau tvarkingas, bet tai turi dvi puses: viena vertus, prarandame autentikos, man kartais kokie nors griuvėsiai gražesni negu naujas pastatas vietoj jų, tačiau iš kitos pusės, mažėja šabakštynų. Būna, kad sunku praeiti, o po kurio laiko toje vietoje atsiranda sutvarkytas parkelis, meninis objektas ar naujas, bet architektūriškai vertingas pastatas. Aš visada stengiuosi įžvelgti miesto kaitos privalumus. Tai, ką pastebėjau paskutiniuoju metu ir mane džiugina – kad vienas, kitas dailus senamiesčio kiemelis atsidaro. Anksčiau atvirkščiai – kiemai buvo uždaromi, sunku į juos pakliūti. Savininkai ima suprasti, kad reikia pasitikėti žmonėmis, nereikia jų bijoti. Vilniuje ne vien vandalai gyvena, kartais tiesiog norisi užsukti pasigrožėti į kiemelį, kur anksčiau stovėjo sinagoga ar bažnyčia“.

Gidas Andrius Pavelko

Tiesa, pasitaiko ir taip, kad pastato ar kiemo šeimininkai aprėkia smalsius ekskursantus: „Yra buvę. Tokius kiemus aš ir kiti gidai žymimės raudonai ir aplenkiame. Kai kurie gyventojai atvirkščiai, mielai sutinka ekskursijas, išeina pasitikti bei patys papasakoja prisiminimų. Turiu vos kelis kiemus, į kuriuos einu atsargiai ir palyginus su tais, kuriuos aplankome, tai labai nedidelė dalis“.

Nuo studento iki garbaus amžiaus senjoro


Pažinti Vilnių savarankiškose ar gido vedamose ekskursijose, dalyvauti orientaciniuose miesto žaidimuose šiandien yra madingas laisvalaikio leidimo būdas. Jaunimą labiau nei vyresniuosius domina pramoninis Vilnius, sovietiniu laikotarpiu iškilę mikrorajonai, nes kai žmonės juose gyvena nuo pastatymo, sunku nustebinti. Jaunimas tuo tarpu atsikelia čia gyventi išsinuomojęs ar nusipirkęs būstą ir nori susipažinti su mikrorajonu. „Į mano ekskursijas ateina nuo studentų iki garbaus amžiaus senjorų, nesvarbu, vaikštome po Senamiestį ar Karoliniškės. Iki šiol prisimenu vieną pirmųjų savo Užupio ekskursijų, į kurią gausiai susirinko lankytojų. Tik vėliau sužinojau, kad renginys buvo paplatintas tarp Užupio bendruomenės ir jame dalyvavo beveik vien užupiečiai. Po ekskursijos priėjusi viena močiutė sako: „Andriau, ar galiu apkabinti? Žinok, vaikeli, gyvenu visą gyvenimą Užupyje ir tu pirmą kartą man jį parodei. Supratau, kad iki tol aš jo nepažinau“. Man tai buvo toks stiprus jausmas!“

Gidas Andrius Pavelko

Vilniaus budelis

Netikėtą pažinimo džiaugsmą atėjusių į ekskursijas akyse Andrius mato nuolat, o kartais išgirstos istorijos žmones net pašiurpina: „Ne visi žino, kad Vilniaus Rotušės požemiuose anksčiau buvo kalėjimas. Ekskursijos metu pasakoju apie Vilniaus budelius ir daug ką šokiruoja XV-XVIII a. buvę žiaurumai. Anuomet buvo įprasta nusikaltėlį ketvirčiuoti ir kūno dalis išvežioti į skirtingas vietas prie miesto vartų. Arba yra užfiksuotas faktas, jog vienu ypu iš kalėjimo buvo išvežtos 34 vežėčios mėšlo, galima įsivaizduoti, kokios buvo sanitarinės sąlygos. Budeliai Vilniuje išnyko XVIII amžiaus pabaigoje kartu su paskutiniais Abiejų Tautų Respublikos padalijimais. Apie paskutinį miesto budelį pasakojama, kad jį atleido tada, kai visiškai nusenęs jis iš trečio karto nesugebėjo nukirsti žmogui galvos. Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip tokie dalykai buvo įmanomi, bet nusikėlimas į tą laikmetį priverčia susimąstyti, kaip gerai mes šiandien gyvename. Kai į Rotušės požemius ateina vaikai, stengiuosi pasakojant parinkti atitinkamus žodžius, tačiau matau, kad šiuolaikiniai vaikai nesibaimina, matyt, žaisdami kompiuterinius žaidimus dar ne tiek nugalabija gyvybių ir nukerta galvų“.

Gidas Andrius Pavelko

Vaizdingiausia miesto vieta ir kur Vilniuje pasipiršti

Dar viena gido Andriaus aistra – fotografavimas, jis yra surengęs ne vieną fotografijų parodą apie Vilnių. Paklaustas, kokias sostinės vietas rekomenduotų vaizdų medžiotojams, sako: „Pirmiausia į galvą šauna miesto panoramos – Trijų Kryžių kalnas, Gedimino pilis, TV bokštas, senamiesčio terasos. Pasirinkite vietą, pavyzdžiui, Užupį, turėkite pakankamai laiko ir neskubėdami eikite, stebėkite – kiekvieną kampą, trupančią sieną, įdomesnį langą, kuriame žiovauja katinas.

Patariu susilieti su aplinka, ją stebėti, ir taip padarysite gražių nuotraukų. Aš pats vienos mėgstamiausios vietos Vilniuje neturiu. Turiu mėgstamas vietas pagal nuotaiką. Kai nuo darbų nuvažiuoja stogas, labai mėgstu pakilti į VU varpinę pažiūrėti į miestą iš viršaus, kad galvą prapūstų vėjas. Kai nusivarau nuo kojų po ekskursijų, patinka nueiti į Užupio Meno inkubatorių ir įmerkti kojas į Vilnelę. Paskutinis atradimas – pasimėgauti gamta einu į Vingio parką, čia yra užkampių ir takelių, į kuriuos mažai kas užklysta“.

VU varpinės bokštas

O kokios vietos Vilniuje labiausiai tinka pasipiršti? „Čia labai asmeninis pasirinkimas, priklauso, kas yra svarbu jūsų antrajai pusei. Jei ji baleto šokėja, galima pasipiršti Operos ir baleto teatro scenoje per ekskursiją. Jeigu ji bijo aukščio, nerekomenduoju lipti ant kokio nors stogo, nes ji paprasčiausiai neišgirs klausimo... Aišku, yra ir universalių vietų su gražia panorama – Tauro kalnas, Altanos kalnas. Jei pora yra gamtos mylėtoja – ant Vilnelės kranto arba ant sūpynių Užupyje. Manau, kad tas, kuris ruošiasi pirštis, turi pasitelkti fantaziją“.

Rinkti informaciją iš anksto ar plaukti pasroviui?

Karantino metu daug lietuvių renkasi atostogas Lietuvoje, tad tikėtina, kad šią vasarą Vilnių aplankys ne tik turistai iš Japonijos ar Skandinavijos, o ir iš Telšių, Varėnos ar Biržų. Kokius svarbiausius objektus gidas Andrius Pavelko rekomenduoja jiems pamatyti? Anksčiau savaime suprantama buvo pirmiausia pasiūlyti užkopti į Gedimino pilį. O kaip yra dabar? „Yra labai skirtingų turistų. Aš pats prieš važiuodamas į kitą miestą pasidarau „namų darbus“ – pasidomiu, ką verta pamatyti. Tačiau yra žmonių, kuriems nepatinka iš anksto ruoštis, jie atvykę į naują miestą „plaukia pasroviui“: eina pagrindinėm gatvėm, ekspromtu užsuka į kokį kiemą, kuris juos nustebina. Toks variantas irgi kartais geras. Manau, kad kiekvienas savaip pažįsta miestą. Paskutiniu metu sulaukiu žmonių, kurie atvažiuoja iš kitų miestų ir prašo ekskursijos šeimai, porai, draugų grupei. Pavyzdžiui, iš Klaipėdos atvyksta kompanija, kuriems įdomi žydų tema Vilniuje ir jie paprašo pora valandų su jais pasivaikščioti. Taip jie išvengia „namų darbų“ ruošimo ir gauna informaciją, kurią aš pats rinkau kelerius metus“.

Bokšto ir Savičiaus gatvės

Viso Vilniaus pažinti neįmanoma

„Ar galiu pavadinti save Vilniaus stebėtoju? Stengiuosi toks būti, kartais išeina, kartais – ne, kai tenka skubėti, lėkti, bėgti... Jeigu yra galimybė, stengiuosi vaikščiodamas po miestą neturėti rankoje telefono ir naršau akimis. Mano akys paprastai naršo palei stogus, pastatų architektūros elementus, įdomius balkonėlius, langų formas. Mėgstu stebėti detales, kartais jos užduoda klausimų. Štai Bokšto gatvėje buvusio Riomerių namo vieni langai turi rudus, kiti – baltus rėmus. Man įdomu, kodėl. Tada imu ieškoti informacijos, senų nuotraukų, kilnoju projektus, kol suprantu, kad langai su baltais rėmais bando susilieti su balta pastato spalva, nes originaliai tų langų nebuvo, jie iškalti sovietmečiu, o rudieji langai parodo originalų pastato vaizdą. Tokiu būdu vilniečiams papasakojama pastato istorija.

Mano palinkėjimas vasarojantiems Vilniuje paprastas: netingėkite ieškoti, nes atradimo džiaugsmas yra labai geras jausmas. Neliūdėkite, jei šiemet nepamatysite jūros, Vilniuje apstu įdomių dalykų, vandens telkinių irgi. Pasimėgaukite Vilniumi vasarą ir atminkite, kad viso Vilniaus pažinti neįmanoma“.