Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje dirbantis G. Valaika sako, kad meteorologija jo akiratyje atsirado dar vaikystėje: „Žiūrėdavau žinias, kokius orus rodo, o atėjęs į darželį pirmiausia ant magnetinės lentos uždėdavau debesėlį, saulutę ir užrašydavau, kiek tą dieną bus laipsnių. Taigi jau darželyje buvau mažasis meteorologas.
Paskui tai vystėsi toliau. Gyvenau Alytuje, aštuntame aukšte, visą miestą matydavau kaip ant delno. Visada pagrindinis klausimas yra, ko reikia, kad žmogus užaugtų meteorologu. Daugelis bendramokslių buvo iš kraštų, kuriuose nėra kalvų, miškų, daugiau lygumos – kad visada gerai matytum dangų. Man, matyt, irgi reikėjo tą dangų matyti, tai aukštai gyvendamas galėjau jį stebėti.
Vėliau, mokykloje, geografijos mokytis nereikėjo, man visa tai buvo taip įdomu, tad ta informacija savaime užsifiksuodavo. Ir, nors buvo visokių dvejonių, bet lygiai prieš dvylika metų pasirinkau meteorologijos studijas. Aišku, nedaug trūko, kad nueičiau į finansus, IT, gal dabar ir kitaip daryčiau, žinant, kokie pinigai yra meteorologijoje, ir kokie IT sektoriuje. Bet tada svarsčiau taip, kad einu ten, kur nuo mažens traukė, buvo įdomu.“
Meteorologijos studijas Vilniaus universitete baigęs Gytis sako, kad tai bene geriausia vieta Lietuvoje mokytis šio mokslo, ir atvirauja, kad pirmame kurse tai jo visai nesužavėjo, priešingai nei jo bendramokslių: „Visi buvo itin užsivedę: „Būsim Šulijos!“ O manęs kažkaip visai nesužavėjo. Esu toks ilgų distancijų bėgikas – visi išsikvepia, tada aš šaunu į priekį. Taip nutiko ir čia. Tik trečiame kurse, kai vieni jau išsikvėpė, kiti apleido, dar kažkam atsibodo, man tapo labai įdomu.“
Ir pomėgiu, ir darbu meteorologiją vadinantis Gytis teigia, kad ji lydi visur, net kambaryje: „Kur yra atmosfera, ten yra ir meteorologija. Niekur nuo to nepabėgsi.“
– Gyti, papasakokite apie savo profesiją, ar baigus šias studijas lengva rasti darbą Lietuvoje? Minėjote, kad algos – gana mažos, ar yra norinčių dirbti?
– Meteorologija yra pakankamai sudėtingas mokslas, net aš visko nemoku. Yra labai daug šakų. Visa karjera priklauso nuo šalies. Lietuva – nedidelė, tai irgi apriboja. Jeigu gerai moki angliškai ir šiek tiek programuoti, tada atsiveria visas pasaulis, nes Europoje darbą tikrai galėtum susirasti.
Lietuvoje iš esmės yra Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, kurioje ir dirbu, bet irgi tik dėl to, kad prieš keletą metų pasikeitė direktorius, keitė visą politiką, norėjo daugiau atvirumo, pasikvietė mane, kad truputį pagerinčiau komunikaciją. Yra dar viena privati įmonė, susijusi su meteorologija, bet ten reikia mokėti programuoti.
Tačiau baigus šias studijas nebūtina dirbti meteorologu. Mes iš esmės analizuojame duomenis, taigi gali dirbti analitiku, statistiku, reikia plačiau mąstyti ir tik ties meteorologija neužsidaryti.
Yra dar hidrologai. Bet kiekvienoje šalyje meteorologija, hidrologija kaip sritis labai priklauso nuo valstybės požiūrio. Lietuvoje tas požiūris, neslėpsiu, tikrai yra minimalus. Būna, žmonės skundžiasi dėl orų, tai visada nepabijau pasakyti, kad už tokius pinigus, kiek dabar skiriama, yra dar labai gerai. Meteorologija yra labai imli pinigams, viskas yra brangu, net studijos yra vienos brangiausių Vilniaus universitete, man atrodo, nusileidžia tik odontologijos ir medicinos. Palydovai, prietaisai yra brangūs, neužtenka įsigyti paprasto termometro, kaip kartais žmonės įsivaizduoja.
Kad išgautum labai gerą kokybę, turi dėti daug lėšų. Ir ne viską daro technika. Problema būna su specialistais, o užauginome tikrai gerų, bet jie niekur nesireiškia, jų nematome, galbūt dirba kitus darbus ir nenueina dirbti meteorologo darbo, nes algos mažos, Lietuvoje jos tikrai galėtų būti didesnės. Baigdami studijas žmonės išsiaiškina, kad dirbti meteorologu – nebent iš patriotinių paskatų arba kaip aš būti užsivedusiam, bet dažniausiai pasirenka kitą kelią.
Pats dirbu tarnyboje, daugiausia su socialiniais tinklais. Anksčiau dirbau banke. Nepatiko, natūralu tikriausiai, kad žmogus nuo mažens į dangų žiūri, tai dirbti ofisinio darbo nesinori. Bet dirbau, kaip ir visi dirba. Esu sulaukęs siūlymų ir dėstytojauti, bet tai niekada netraukė, tad ir nenuėjau tuo keliu. O pasitaikius progai tarnyboje sutikau ateiti.
– Kaip atrodo jūsų, kaip meteorologo, darbo diena?
– Labai sudėtinga pasakyti. Meteorologų yra visokiausių. Pas mus yra klimatologų, meteorologų, agrometeorologų, hidrologų, sinoptikų, aviacijos sinoptikų. Kiekvieno jų diena tikrai skiriasi.
Mano ritmas nėra griežtas, turiu gana daug laisvės. Rytas prasideda nuo to, kad visi išklausome orų prognozę, nes nesekame taip smulkiai orų, kaip, tarkime, seka sinoptikai. Bet iš esmės visi meteorologai gyvena pagal orus. Šiandien orai ramūs, todėl kalbamės, būtų nerami diena, man būtų pats darbymetis.
Pavyzdžiui, neseniai praslinkusios audros dienomis buvo daug skambučių, laiškų atrašinėjimo, daug teko aiškinti, paneiginėti, kad meteorologai nesiuntė jokių įspėjimų, nes tikrai siuntėme, dar pats atostogaudamas jungiausi prie kompiuterio ir informavau apie audrą.
– Kalbant apie sinoptikus ir meteorologus, pasitaiko atvejų, kai jus pavadina sinoptiku, tačiau esate prašęs to nedaryti. Kodėl?
– Sinoptikai yra specialistai, kurie prognozuoja orus, stebi atmosferą, siunčia perspėjimus. Tai čia tokia siaura meteorologijos sritis. Aš orų neprognozuoju. Meteorologas yra labai plati sąvoka. Aš vadinuosi tuo bendriniu terminu, nes esu visur po truputėlį. Pagal viską aš esu klimatologas, bet juo nenoriu prisistatyti, nes žinau, kad tikras klimatologas viską išmano geriau nei aš.
– Prieš devynerius metus feisbuke sukūrėte puslapį „Orai ir klimatas Lietuvoje“, kuriame visiems, kaip pati įvardiju, paprastai ir aiškiai pasakojate apie meteorologiją. Kaip gimė ši idėja?
– Sukūriau jį baiginėdamas trečią kursą. Iš esmės dėl to, kad tuo metu Lietuvoje nieko tokio nebuvo. Mūsų kaimynai lenkai ir audrų gaudytojus, ir ne vieną rašantį meteorologą turi, o pas mus to trūko. Ir spaudoje matydavau, kad rašo, pavyzdžiui, jog halas – ratilai aplink saulę, yra labai retas reiškinys. Galvodavau: nė velnio jis neretas. Arba šviesos stulpai – tik Aliaskoje ir Sibire. Galvodavau: taigi būna ir Lietuvoje, tik šalčio reikia. Ir kilo ta mintis, kad reikia daugiau apie tai kalbėti, rodyti, nes ir pas mus pasitaiko visokių reiškinių, tik reikia būti laiku ir vietoje, kad juos pamatytum. Buvo noras šviesti žmones, jiems parodyti ir paaiškinti viską paprastesne – pusiau moksline, pusiau buitine – kalba.
Paglosto širdį, kai matau, kad žmonės tikrai daugiau gaudosi, ir tikiu, kad prisidėjau prie to žinojimo, nes žmonės apie meteorologiją dabar žino daugiau, nei žinojo prieš dešimt metų.
Kai įkūriau puslapį, sekėjai buvo tik mano kursiokai, kiti meteorologai, geografai iš universiteto. Atrodydavo, kad pats su sienomis kalbi, rašai sau, sulaukdavai vieno dviejų „laikų“. Bet po truputį viskas augo ir dabar, po devynerių metų, turiu jau per 100 tūkst. sekėjų. Juokiuosi, kad esu kaip pilkasis kardinolas, nes kaip ir slepiuosi, viešai nesirodau, tik neseniai užsirašiau, kas čia toks apie viską rašo.
– Labai smagu, kad tai darote, ir ačiū jums už tai. Pakalbėkime apie klimatą ir gamtos reiškinius, kurių pastaruoju metu stebėjome Lietuvoje. Neseniai praūžusi didelio masto audra, kaip pats ir sakėte, yra dar vienas įrodymas, kad klimatas šyla. Paaiškinkite, kodėl susidaro tokios audros ir kaip susisieja su klimato šilimu?
– Audrų yra įvairiausių, bet trumpai paaiškinant, visi duomenys rodo, kad Lietuvoje klimatas tikrai šiltėja, šiltesnė atmosfera veda prie to, kad atmosferoje gali atsirasti daugiau vandens garų. Jie galiausiai formuojasi į debesis ir tampa lyg kuru audroms formuotis: kuo šiltesnė atmosfera, tuo daugiau vandens garų, tuo daugiau gali būti audrų.
– Ar jų daugės?
– Pagal šiltėjimus ir paprastą fiziką tendencija rodo, kad turi daugėti, nes papildoma energija kaupiasi atmosferoje ir turi būti kažkur išliejama. Gal kitame pasaulio gale susiformuos uraganas, gal vėl koks ciklonas Lietuvoje, ar tornadas, ar smarkus lietus – viskas yra energija, o iš ledo į skystą ar iš skysto į ledą – visa tai yra energijos išsiskyrimai.
– Šią vasarą Lietuvoje užfiksuoti ir sausumos bei vandens viesulai, kurie, atrodytų, nėra labai įprastas reiškinys mūsų kraštui. Kaip jie susidaro?
– Sūkurių yra labai daug. Per Lietuvą praslinko didelis žemo slėgio sūkurys, jau ciklonu vadinamas, jo struktūrą pamatysi tik iš palydovo. Sausumos viesulai, tornadai, Lietuvoje pasitaiko rečiau, yra mažesnių, silpnesnių viesulų, mažų dulkių viesuliukų, vandens viesulų ir t. t. Net jei giedrą dieną lauke pažiūrėtume į dangų, jis atrodytų giedras, bet jame yra visokių oro duobių, šiltesnio, drėgnesnio oro, sūkurių, kurių net nesimato.
Atmosfera yra labai dinamiška, joje visada viskas juda. Dėl to ir yra labai sudėtinga prognozuoti. Atmosfera yra kaip labai sudėtingas vestuvinis tortas, turintis daug sluoksnių, paslėptų vaisių ar dar ko nors viduje, ir tai perprasti yra labai sunku.
O kaip tiksliai susiformuoja viesulas, niekas iki galo tiksliai ir nežino. Net ir JAV, kur tų viesulų daug ir pakankamai gerai ištyrinėta. Būna tarsi tobulos sąlygos viesului, bet iš to debesies jis taip ir nenusileidžia. Ir nėra aišku, kodėl.
– Užsiminėte apie prognozes. Esu tikra, kad ne kartą esate sulaukęs klausimo, gal ir pasipiktinimo, kad vis prasčiau nuspėjami orai, o programėlėse rodoma informacija skiriasi. Gal galite atsakyti, kodėl manome, kad anksčiau orus nuspėdavo tiksliau, o dabar to tikslumo mažėja?
– Čia yra labai daug psichologijos ir įsitikinimų. Modeliai tikslėja, anksčiau jie tikrai buvo mažiau tikslesni. O manymas, kad anksčiau buvo geriau, susijęs su psichologija ir prietaisais. Anksčiau kiekvienas žmogus neturėjo telefono su orų programėle, kur nuolat kas valandą galėdavai tikrinti orus, todėl taip klaidingai su ta praeitimi ir lygina.
Anksčiau prognozės apsiribodavo, kokie orai bus naktį ir kokie dieną, o dabar skaičiuojame kas valandą ar pusvalandį. Sakyčiau, dabar mums įvilkta tokia tikslumo iliuzija, nes atsidarai programėlę, matai kas valandą surašytus orus. Tai yra orų modelis, iš jo matematiškai gali viską suskaičiuoti, ant popieriaus atrodys labai gerai, bet realybėje taip nebus. Anksčiau prognozės buvo dienai, nakčiai ir dažniausiai būdavo teisingos, gal dėl to psichologiškai taip ir atrodo, nes jau ir nebeatsimena žmogus, kad anksčiau prognozę stebėdavo ne kas valandą.
– Kokias programėles rekomenduotumėte turėti, stebėti, siekiant tikslesnės informacijos apie orus?
– Pats naudoju „Windy“ ir kitiems rekomenduoju, nes ten galima pasilyginti skirtingus orų modelius. Ir mano patarimas – visada pasižiūrėti kelis šaltinius.
Dažniausias klausimas būna, lis ar nelis kažkurią konkrečią valandą. Pastebėjau, kad žmonės nežiūri tarpinio varianto, mato, kad prognozė netiksli, bet nori, kad lemputė būtų įjungta arba išjungta, o meteorologijoje lemputė dažniausiai apsiblausiusi, nėra nei nulio, nei 100 proc. Tai į klausimą, lis ar nelis, taip ir atsakome, kad numanoma, yra didelė tikimybė, nes neįmanoma pasakyti 100 proc.
Ir šią vasarą pačiam buvo: atsidarau modelius, visi rodo lietų, žiūriu pro langą – nelyja. Neįmanoma taip tobulai suskaičiuoti, kaip visada sakau, yra tik maža arba didelė tikimybė, bet nėra, kad tikrai bus taip ar taip. Taip ir reikėtų vertinti, jei keli modeliai rodo lietų, vadinasi, gali užlyti.
Kai kurie orų puslapiai pateikia ir procentus, bet pastebėjau, kad žmonės nelabai juos supranta. Vieni mano, kad procentai nurodo teritorijos dydį, kur lis, kiti, kad tokio stiprumo bus lietus. Ne. Procentai ir reiškia, kad yra tiek procentų tikimybės, jog lis.
– Turite 200 metų Lietuvos orų statistiką: ką įdomaus galėtumėte iš jos išskirti?
– Taip, turiu Vilniaus duomenis nuo Abiejų Tautų Respublikos, 1778 m. Pamenu vieną datą – 1928-ieji, galima sakyti, tai buvo metai be vasaros. Tuomet birželio 3 d. pasnigo beveik visoje Lietuvoje. Ta vasara buvo labai vėsi, šiltesnių dienų – vos keletas. Lietuvoje visko yra buvę, gal tik liepą ir rugpjūtį nėra buvę sniego, o kažkuriais metais jo buvo ir rugsėjį.
– Pavasario pabaigoje ir vasarą danguje stebėjome įstabių reiškinių: Šiaurės pašvaistes, sidabriškuosius debesis. Kaip jie susidaro ir kodėl matėme juos tokius ryškius?
– Šiaurės pašvaistės priklauso nuo Saulės aktyvumo, kuris svyruoja maždaug kas 11 metų. Dabar saulė yra savo aktyviojoje fazėje, kai dažnai spjaudosi plazma – įelektrintomis dalelėmis. Kartais tas pliūpsnis pasiekia Žemę, o kartais iššauna į kitą pusę. Jei pavyksta, kad ta patranka gerai šauna į Žemės pusę, po maždaug dviejų parų, dar priklauso ir nuo Saulės vėjo greičio, tos dalelės trenkiasi į viršutinius atmosferos sluoksnius ir juos įelektrina. Dėl to ir sužimba.
Kaip minėjau, meteorologijoje visur yra energija, ta šviesa – taip pat. Tos įelektrintos dalelės atsimuša į Žemę ir dėl to kelių šimtų kilometrų aukštyje sužimba pavienės azoto ir deguonies molekulės iš mūsų atmosferos, todėl ir matome tas spalvas.
Kalbant apie gegužę matytą Šiaurės pašvaistę, tada sukrito labai daug palankių dalykų. Net Skandinavijoje gyvenę žmonės sakė niekad nėra matę tokios ryškios. Kaip rodė ir statistika, tikrai buvo daugiau kaip 20 metų įvykis Lietuvoje. Kai buvo prieš dvidešimtmetį, buvo debesuota, tai tik debesys žaliavo. Aš dar vaikas buvau, bet yra pasakoję vyresni fotografai, kurie jau tada tokius kadrus medžiodavo, kad nieko nesimatė per debesis, nes tuo metu buvo ruduo. Taip kad čia tikrai buvo įvykis ir tie, kurie pramiegojo, sakiau, graužkitės nagus, nes gal daugiau Lietuvoje to ir nepamatysite.
O dėl sidabriškųjų debesų teorijų yra ne viena ir jie nėra iki galo išaiškinti. Pagrindinė teorija yra pakankamai paprasta: kad mezosferoje, maždaug apie 80 km aukštyje, yra vandens garų, nors ir atrodo, kad atmosfera, kuo aukščiau, tuo turėtų būti sausesnė, kurie yra pavirtę kristalais, kitaip sakant, labai mažytėmis snaigytėmis. Kai pas mus būna ilgiausios dienos – birželio pabaigoje–liepos pradžioje, net naktį dangus nesutemsta šiaurinėje pusėje, tuos susiformavusius kristalus apšviečia saulė, todėl debesys žėri. Jeigu tų kristalų būna labai daug, jie žiba labai ryškiai – jau net ne baltai, o melsvą atspalvį įgauna. Taip būna kiekvieną vasarą.
Kita teorija sako, kad šis reiškinys būdavo ir anksčiau, tik gerokai blankesnis. Manoma, kad prie to, jog šis reiškinys matosi ryškiau, prisidėjo kosminiai skrydžiai, nes raketų kure yra daug vandens garų. Kuo aukščiau, tuo atmosferai sunkiau save apsivalyti, taigi tie vandens garai sunkiau iš ten pasišalina, dėl to jie ten pamažu ir kaupiasi. Teorija sako, kad dėl to ir suintensyvėja tų sidabriškųjų debesų, dėl to juos dažniau ir ryškesnius pamatome.
Bet ir praeityje pasitaikydavo jų ryškių, turėjau net 1992 m. nespalvotas nuotraukas, kuriose užfiksuoti sidabriškieji debesys.
Pamenu, pats sidabriškuosius debesis pamačiau būdamas vaikas. Žinojau, kad tik vasarą jie būna, bet man niekas nesugebėjo paaiškinti, ką aš ten matau. Tada internetas buvo dar juokingas, tad tik atėjęs studijuoti išsiaiškinau, ką aš ten tiek metų matydavau.
– Prasidėjo paskutinis vasaros mėnuo, kuris dažnai asocijuojasi su geriausiu laiku stebėti žvaigždes ir pamatyti jas krintančias. Kodėl rugpjūtis? Ir ar tik rugpjūtį galime tuo pasimėgauti? Asmeniškai pati gražiausią dangų esu mačiusi spalį.
– Kai atmosfera skaidriausia, tada ir žvaigždės ryškiausiai matosi, ir dangus gražiausias. Tada dažniausiai būna šalta, nes kuo šaltesnis oras, tuo mažiau vandens garų jis turi.
Žmonės sako, kad gražiausias dangus rugpjūtį, nes veikiausiai paryčiais mato pakylantį Paukščių taką. Tas metas būna dar ir balandį. Be to, rugpjūtį krenta perseidai, arba kaip mes juokaudami sakome – persimonai, – būna vadinamasis „žvaigždžių lietus“.
Birželį ir liepą naktys šviesios, nieko labai daug nepamatysi. O rugpjūtį sugrįžta astronominės naktys. Visiškai sutemsta dangus, dėl to galima stebėti dangų ir mažiau ryškias žvaigždes, be to, krenta perseidai. Paskui ir Paukščių tako centrinė dalis pakyla, galima pamatyti, jei netingima panaktinėti. Galima sakyti, kad astronomams tai yra naujo sezono pradžia.
O šiaip žvaigždės ryškiausios ir jas fotografuoti palanku, kai oras yra skaidrus. Toks jis būna, kai yra šalta.
– Žmonės visada norisi sužinoti, koks laukia sezonas, kokie bus orai. Ar galime pasakyti, koks tas paskutinis vasaros laikas, ar vis dėlto kelių savaičių prognozės negali būti tikslios?
– Aš ilgalaikėmis prognozėmis per daug nesikliauju. Beje, magistro darbą rašiau apie ilgalaikes prognozes, tai galiu pasakyti, kad jos tikrai yra ne tokio tikslumo, kokio norėtųsi. Jos yra labai eksperimentinės, orientacinės ir geriau jomis nepasitikėti. <...> Žiūrėti mėnesio prognozę yra visiška nesąmonė. Matematiškai apskaičiuoti įmanoma ir orą Kalėdoms, bet esmė ta, kad realybė nuo suskaičiuotų dalykų nutolsta. Daugiausia siūlyčiau žiūrėti 5–7 dienų prognozę.
– O kalbant gamtos stichijas, ar galima jų tikėtis rugpjūtį?
– Audrų kol kas nenusimato. Orai kol kas monotoniški. Taigi toks nuobodus ir atostoginis oras meteorologams. Bet galime prisiminti praėjusius metus. Birželis, liepa nepasižymėjo audromis, dangaus fotografai net buvo nusivylę, kad nėra, ką fotografuoti. O tada atėjo rugpjūtis ir kirto kumščio dydžio kruša 7–8 cm diametro ledais. Dangus dar kartą įrodė, kad jis gali nustebinti. Galiu pasakyti tik paprastą dalyką, kad niekada nereikia atsipalaiduoti, visada reikia nusiteikti, kad gali kas nors būti.
Vasaros audros yra vienos grėsmingiausių. Ir praėjusi audra – vėjas, atrodo, buvo neišskirtinis, bet lietus buvo išskirtinis. Dviejų paprastų dalykų tandemas padarė taip, kad be elektros sėdėjo 160 tūkst. klientų.
Nereikėtų nusiteikti, kad bus labai ramu. Jeigu atmosfera rami, vis tiek kažkada sulauksime tos porcijos, kuri mums skirta, ir niekur nuo to nepabėgsime. Birželis ir liepa buvo sausesni nei norma, o paskui atmosfera viską grąžino su kaupu – iškrito tiek daug kritulių. Taip gali būti ir rugpjūtį, ir rugsėjį.
Beje, pernai rugsėjis buvo rekordiškai šiltas, tokio šiemet jau nesitikėčiau, nes būtų labai keista, jei antrus metus iš eilės toks iškristų. Kalbant apie audras, nereikia ir vasaros, jų būna ir rudenį. Tik medžiai jau būna be lapų, tai ir žalos mažiau pridaro – nes medis be lapų yra lengvesnis. Jei pastaroji audra būtų buvusi lapkritį, nebūtume matę tiek prilaužytų medžių, nes be lapų jie lengviau jas atlaiko.