Man, kuri paniškai bijo adatų, žiūrint į sienose preciziškai išdėliotus skalpelius, grąžtus, pjūklus kaulams dailiai nudildinti, ilgus kablius, skirtus tikrai ne nosim rakinėti, po truputį ima linkti keliai...
Gidas vaizdžiai pasakoja apie žynių atliekamas vos ne lobotomijos operacijas be mūsų dienoms būdingos nejautros, smulkiai dėsto balzamavimo etapų ypatumus ir tie vaizdai, su visomis smulkmenomis, įsikuria mano atmintyje. Kodėl atsimenu tai, kas mažiausiai kelia susižavėjimą, ir negaliu prisiminti, kas buvo papasakota apie dieviškąjį skarabėjų ar nors jau apie Memnoso kolosus?
Vėl sukoncentruoti žvilgsnį į sienas padeda kalendorius. Tai, ką mes nešiojamės savo kišenėse ar piniginėse, tik su minimaliais nukrypimais, turėjo ir senovės egiptiečiai, tačiau jų kalendoriukas, deja, ne kišeninis, o išreikšdamas stiprų egiptiečių didybės jausmą, atsispindi kelių metrų ilgio sienoje.
Sustojame dar prie vieno gudraus įrenginio. Gidas klausia mūsų nuomonės: kas čia? Nuskamba įvairių spėjimų: šulinys, kanalizacija ir pan. Pasirodo, kad tas giliai įkastas rentinys, kurio apačioje telkšo abejotino skaidrumo vanduo, yra Nilo matuoklis. Kadangi šventykla yra netoli Nilo, senieji gudručiai išsikasę šulinį galėjo patikimai planuoti darbus pagal Nilo vandens lygio pakilimus jame, kas rodė artėjančius potvynius ir atoslūgius...
Taigi pamatyta dar viena šventykla. Gimsta liūdna mintis – kelionė jau į antrą pusę... Ir kur tas laikas taip skuba ir verčia mus skubėti kartu? Mintyse įsikimbu į tą šulinį ir meldžiu Nilo potvynio ar atoslūgio. Sutinku likti tarp tų skalpelių ir grąžtų, ir žymėti pagaliukus ir kirminiukus tame kalendoriuje, kad tik nereikėtų dar šį vakarą išplaukti...
Edfu
Deja, mano maldos liko neišgirstos ir rytas mus pasitinka jau Edfu. Ankstus laikas, todėl Horo šventykla bunda ir tik ruošiasi keliautojų dėmesiui. Kol kas aplinkui - nei vieno turisto. Iš už kolonų išnyra keletas šių dienų siluetų, apsigaubusių blankiomis galabėjomis. Siluetai plevena nuo kolonos prie kolonos, trumpam prisėda, prisišlieja prie jų ir vėl nuplevena. Gal tai kokia mįslinga apeiga? Mes, savo ruožtu, įsitraukiame į savo fotografavimo apeigas: lubos, sienos ir kolonos - pageidautina tik spalvoti variantai.
Didžiuliai atviri koridoriai nuo viršaus iki apačios pilni gyvūnijos: kiškiai, antys, sakalai, beždžionėlės, skarabėjai... Totali erzelynė, kurios didžiausi kaltininkai - babuinai. Jie tupi aukščiausiai, todėl pirmieji pamato rūpestingai skarabėjaus atridenamą dangaus skliautu saulę ir skelbia džiugią žinią visiems ir kaip tik galima triukšmingiau. Vien todėl jie buvo gerbiami lygiai taip pat, kaip ir skarabėjai, kurių darbas, manau, žymiai sunkesnis ir atsakingesnis. Kur teisybė?
Tačiau pažvelkime į nūdieną. Argi yra kitaip? Kažkas dirba daug, atsakingai ir sunkiai. Juos gerbia, tačiau šalia jų visada atsiranda tokių, kurie tik garsiai skalambija, o sudaro įspūdį, kad yra nusipelnę tokios pat pagarbos ir pripažinimo.
Lendame į tamsius koridorius. Čia saulės niekas nemato. Siauri laiptai, šaltos sienos, iš lauko nieko nesigirdi, tik veriantys plėšrūs, mus stebintys žvilgsniai. Nejauku ir nesinori užsibūti...
Kaip visada pritrūksta laiko... Grįžtame, o pakeliui jau sutinkame daugybę turistų. Bespalviai galabėjų siluetai dingę jų minioje. Šventykla palydi mus tokia, kaip ir iki šiol matytos - pilna keliautojų ir „dirbanti pilnu etatu“.